Ji mane erzina, ir man tai patinka.

Mes tyliai sėdime, stebėdami mus supantį pasaulį. Kad to išmoktume, mums prireikė viso gyvenimo. Atrodo, tik seni žmonės sugeba taip sėdėti vienas šalia kito, tylėti ir vis dar jausti pasitenkinimą. Jauni, įžūlūs ir nekantrūs, visados nu^ traukia tylą. Jie negaišta laiko. Tyla yra tyra. Tyla yra šventa. Ji suartina žmones, tačiau tik tie, kuriems jauku drauge, gali šitaip sėdėti tylėdami. Koks vis dėlto paradoksas.

Slenka laikas, ir pamažu mūsų kvėpavimas ima sutapti, kaip ir šį rytą. Gilus neįtemptas kvėpavimas. Dar akimirka, ir ji užsnūsta, kaip kad dažnai nutinka tiems, kuriems gera būti drauge. Įdomu, ar jauni moka tuo džiaugtis. Kai ji pagaliau atsibunda, įvyksta stebuklas.

— Ar matote tą paukštį? — rodo ji.

Įtempiu žvilgsnį. Nuostabu, ir aš galiu jį matyti, galiu, nes saulės šviesa šiandien ryški. Ir taip pat jį rodau.

— Žuvėdra, — tariu švelniai.

Mudviejų dėmesys nukrypsta į ją, ir mes žiūrime, kaip ji sklendžia virš Brices upelio. Nuleidęs ranką, iš seno įpročio padedu Eli ant kelio, ji tam nepasipriešina, nedaro nieko, kad ją nuimčiau.

Ji teisi dėl mano išsisukinėjimo. Tokiomis dienomis kaip ši, kai dingusi tik jos atmintis, atsakinėju miglotai, nes per pastaruosius kelerius metus ne kartą buvau nesąmoningai įskaudinęs savo žmoną neapdairiom kalbom, todėl nenoriu, kad vėl taip atsitiktų. Taigi save tramdau ir tik atsakau, ko manęs klausiama, kartais ne visai taikliai, ir nieko nesiūlau.

Prieštaringas sprendimas — ir geras, ir blogas, tačiau taip reikia, nes žinojimas dažnai skaudina. Bijodamas ją įskaudinti, riboju savo atsakymus. Būna dienų, kai ji nieko nežino apie savo vaikus ar kad mudu vedę. Dėl to apgailestauju, bet nieko negaliu pakeisti.

Ar šitaip darydamas elgiuosi nesąžiningai? Turbūt, bet matau, kaip ji sugniūžta nuo informacijos griūties, nors tai yra jos gyvenimas. O aš, ar galėčiau pažvelgti į save veidrodyje paraudusiomis akimis, virpančiu žandikauliu ir suvokti, kad pamiršau viską, kas man buvo taip svarbu? Negalėčiau, ir ji negalėtų, nes, prasidėjus mudviejų bendram gyvenimui, prasidėjo ir manasis. Jos gyvenimas, jos santuoka, jos vaikai. Jos draugai ir darbas. Klausimai ir atsakymai žaidime „Tai tavo gyvenimas“.

Dienos buvo sunkios mums abiem. Virtau enciklopedija, bejausmiu daiktu, jos gyvenimo klausimais „Kas“, „Ką“, „Kur“, o kai iškildavo klausimas „Kodėl“, apsimesdavau, kad nežinau ir negaliu atsakyti. Taip elgtis buvo verta. Ji stebeilydavo į pamirštus paveikslus, čiupinėdavo teptukus, kurie nebesukeldavo jokių jausmų, skaitydavo meilės laiškus, kurie nesuteikdavo jokio džiaugsmo. Ji vis labiau silpo, vis labiau blyško, darėsi vis skausmingesnė, dieną baigdavo blogiau, negu pradėjo. Visos mūsų dienos prarastos, kaip ir ji pati. Savanaudiškai galvojant, ir manęs jau nebėra.

Aš pasikeičiau. Tapau Magelanu ar Kolumbu, proto, sąmonės paslapčių tyrinėtoju, vėl mokiausi klupdamas, iš lėto, tačiau nė kiek ne mažiau išmokdamas ir sužinodamas, ką reikia daryti. Supratau, kas aišku vaikui. Kad gyvenimas — tai mažų gyvenimėlių kolekcija ir kad kiekvienas jų trunka tarsi trumpą akimirksnį. Kad kiekviena diena turi būti pragyventa atrandant grožį gėlėse, poezijoje ir pokalbiuose su gyvūnais. Kad diena, praleista mėgaujantis svajonėmis, saulėlydžiais ir gaiviais vėjeliais, yra tokia nuostabi, Tačiau netikėčiausia, ką sužinojau, buvo tai, kad gyvenimas panašus į sėdėjimą ant suoliuko prie senojo upelio, ranką padėjus jai ant kelio, o kartais, geromis dienomis, kad jis skirtas įsimylėjimui.

— Apie ką jūs galvojate? — pasiteirauja ji.

Dabar prieblanda. Mes atsistojame, paliekame mūsų suolelį ir šlepsime apšviestais takais, vingiuojančiais aplink šiuos namus. Ji laiko mane už rankos, aš — jos palyda. Tai ji pasiūlė šitaip elgtis. Turbūt ją sužavėjau. Gal nori mane apsaugoti, kad neparkrisčiau. Todėl šypsausi pats sau.

— Galvoju apie jus.

Ji neatsako, tik suspaudžia man ranką. Matyt, jai patiko, ką pasakiau. Mūsų gyvenimas kartu išmokė mane daug ką suprasti iš užuominų, net jeigu ji to ir nesuvokia. Tad kalbuosi su ja toliau:

— Suprantu, jūs negalite prisiminti, kas esate, o aš galiu ir, žvelgdamas į jus, pasijuntu gerai.

Ji patapšnoja man ranką ir šypsosi.

— Jūs — vyras, turintis mylinčią širdį. Viliuosi, jog anksčiau man patikote taip pat, kaip ir dabar.

Mes dar truputį pasivaikščiojame. Galop ji prataria:

— Noriu jums kai ką pasakyti.

— Sakykite.

— Manau, turiu gerbėją.

— Gerbėją?

— Taip.

— Suprantu.

— Netikite manimi?

— Tikiu.

— Jūs turite tikėti.

— Kodėl?

— Nes manau, jog tai jūs.

Mudu einame tylomis, prilaikydami vienas kitą, pro kambarius, per kiemą. Ateiname į sodą, jame daugiausia laukinių gėlių, sulaikau ją. Priskinu puokštelę — raudonų, rausvų, geltonų, violetinių žiedų. Įteikiu jai gėles, ji prisikiša jas prie nosies. Užsimerkusi uosto ir sušnabžda: „Jos nuostabios“. Mes tęsiame pasivaikščiojimą, vienoje rankoje aš, kitoje gėlės. Žmonės žiūri į mus, nes mudu — vaikščiojantis stebuklas, ar man taip tik atrodo. Šiaip ar taip, tai teisybė, nors dažniausiai dėl to nesijaučiu laimingas.

— Manote, jog tai aš? — pagaliau paklausiu.

— Taip.

— Kodėl?

— Nes radau tai, ką jūs buvot paslėpęs.

— Ir ką gi?

— Štai, — sako ji, paduodama nedidelę popieriaus skiautelę. — Radau po savo pagalve.

Skaitau, kas parašyta:

Kūnas silpsta nuo mirtino skausmo, tik mano pažadas tebėra toks pat tvirtas mūsų dienoms baigiantis, Švelnus bučinys vėl įžiebs meilės džiaugsmą.

— Ar yra ir daugiau? — pasiteirauju.

— O šitą radau savo palto kišenėje.

Mūsų sielos buvo kaip viena, o jei nori žinoti, jos neišsiskirs niekada;

Švintant nuostabiai aušrai, užsiliepsnoja tavo veidas, Siekiu tavęs ir savo širdį surandu.

— Šit kaip, — tai viskas, ką ištariu.

Mes vaikštome, leidžiantis saulei. Ir kai dienai ištirpus, lieka sidabrinės sutemos, mudu vis dar kalbamės poezijos posmais. Ją pakerėjo romantika.

Kai prieiname duris, pajuntu, jog esu pavargęs. Ji tai supranta, taigi ranka mane sulaiko ir priverčia atsigręžti. Atsigręžiu ir suvokiu, kaip sulinko mano nugara. Dabar mudu lygūs. Kartais esu patenkintas, kad ji nežino, kaip smarkiai pasikeičiau. Ji atsisuka ir ilgai, įdėmiai žiūri į mane.

— Ką jūs darote? — klausiu.

— Nenoriu pamiršti jūsų ir šios dienos, stengiuosi išsaugoti gyvą jūsų prisiminimą.

Ar pavyks šį kartą? Man įdomu, deja, žinau, kad ne. Bet neatskleidžiu jai savo minčių, tik nusišypsau, nes jos žodžiai mieli.

— Ačiū jums, — tariu.

— Tai teisybė. Nenoriu vėl jūsų pamiršti. Jūs toks nepaprastas. Nežinau, ką šiandien būčiau dariusi be jūsų.

Man užgniaužia gerklę. Už jos žodžių slypi jausmai, tokie jausmai užplūsta ir mane galvojant apie ją. Suprantu, jog dėl to aš gyvenu, ir šią akimirką švelniai ją myliu. Kaip trokštu, kad būčiau stiprus, kad galėčiau ant savo rankų nunešti ją į rojų.

— Nemėginkite ką nors sakyti, — sudraudžia ji. — Tiesiog jauskime šią akimirką.

Дата добавления: 2015-10-31