Tai buvo Eli. Jo Eli. 4 страница

Vaikštinėdama ji dairėsi aplinkui ir ūmai sumojo, kad jau buvo užmiršusi, kaip čia gaivu ir gražu. Per petį tolumoje matė namą. Nojus buvo palikęs uždegtus žibintus, ir rodėsi, kad tai vienintelis namas visoje apylinkėje. Ar bent vienintelis, turintis elektrą. Čia, laukuose už miestelio, dėl nieko negalėjai būti tikras. Tūkstančiams kaimo namų dar trūko šviesos.

Eli žengė ant prieplaukos, kuri sugirgždėjo po jos kojomis. Garsas jai priminė išklerusią armoniką. Nojus pakėlė galvą ir mirktelėjo jai, tada vėl grįžo prie krabų pasižiūrėti, ar jie tinkami. Ji priėjo prie supamojo krėslo, stovinčio prieplaukoje, brūkštelėjo ranka per jo atramą. Krėslas buvo senas, nudėvėtas, išblukęs, apšepęs. Eli bandė įsivaizduoti jį, sėdintį jame, žvejojantį, mąstantį, skaitantį. Jai pasidarė įdomu, kiek laiko jis praleido čia vienas, ką galvodavo tokiomis valandėlėmis kaip ši.

— Tai mano tėčio krėslas, — pasakė Nojus, nepakeldamas akių, ir ji linktelėjo.

Padangėje matė šmėkščiojant šikšnosparnius, o prie darnaus vakarinio svirplių choro prisijungė ir varlės.

Eli nuėjo į kitą prieplaukos pusę jausdama, jog vidinė prieštara atlėgo. Ji ir veržėsi, ir baiminosi čia važiuoti, ir pirmąkart po trijų savaičių pasijuto teisingai pasielgusi. Jai reikėjo, kad Nojus žinotų apie jos sužadėtuves, kad tai suprastų ir su tuo susitaikytų. Galvodama apie jį, prisiminė visa, kuo jie dalijosi tą vasarą, būdami kartu. Nuleidusi galvą, vaikštinėjo aplinkui, kol rado, ko ieškojo, — išraižytą širdutę ir užrašą: „Nojus myli Eli“. Raižinys atsirado prieplaukoje kelios dienos prieš jai išvažiuojant.

Brizas atpūtė ramybę ir vėsą. Ji net susikryžiavo rankas ir stovėjo žvelgdama į raižinį ir upelį. Netrukus išgirdo jo žingsnius. Kalbėdama juto jo artumą, jo šiluma.

— Čia taip ramu, — svajingai ištarė.

— Žinau. Aš ateinu čia dažnokai, norėdamas tiesiog pabūti prie vandens. Tai mane gerai nuteikia.

— Ir aš taip norėčiau.

— Na, eime. Uodai darosi pikti, ir aš išalkęs.

Dangus pasidarė juodas, Nojus patraukė namų link, o Eli žingsniavo šalia jo. Jos mintys klajojo tyloje, einant takeliu, jai pasirodė, jog elgiasi lengvabūdiškai. Bandė spėlioti, ką jis dabar galvoja apie ją, esančią čionai, ir nebuvo visiškai tikra, ar ji pati save gerai pažįsta. Kai priėjo namą, juos pasitiko Klem, kaišiodama savo drėgną nosį. Nojus pavijo ją į šalį, ir ji nukiūtino paspaudusi uodegą.

Jis mostelėjo į automobilį.

— Ar nepalikai jame ko nors, ką reikėtų pasiimti.

— Ne, aš jau viską išsiėmiau ir išsipakavau. — Jos balsas jai pačiai nuskambėjo kitaip, tarsi staiga prabėgę metai būtų ištirpę.

— Ką gi, gerai, — pasakė Nojus, nuėjęs iki galinės verandos ir pradėjęs lipti laipteliais.

Jis pastatė kibirėlį prie durų ir, rodydamas kelią, pasuko į virtuvę. Ji buvo tiesiai į dešinę, erdvi, kvepianti šviežiu medžiu. Spintelės, kaip ir grindys, ąžuolinės, langai dideli, žvelgiantys į rytus, pasitinkantys rytinę saulę. Remontas buvo skoningas, niekur neperkrauta, o tai retai pasisekdavo panašių namų restauratoriams.

— Ar tu neprieštarausi, jeigu aš pasidairysiu?

— Ne, labai prašom. Aš kiek anksčiau buvau parduotuvėje, taigi turėčiau išsikraustyti savo prekes.

Vieną mirksnį jų akys susitiko, ir Eli net nusigręžusi žinojo, kad jis stebi ją, išeinančią iš virtuvės. Ji vėl pajuto viduje keistą kirbėjimą.

Keletą minučių ji apžiūrinėjo namą, eidama iš kambario į kambarį, stebėdamasi, kaip čia nuostabu. Pagauta įspūdžio, vargiai teprisiminė, koks jis buvo apiręs. Ji nusileido laiptais, pasuko į virtuvę ir išvydo jo profilį. Akimirką jis pasirodė jai jaunas, kokių septyniolikos metų vaikinas, todėl prieš įeidama sekundėlę net buvo stabtelėjusi. Nagi tvardykis, susiimk, — neužmiršk, kad esi susižadėjusi, — subarė save.

Jis stovėjo prie indaujos ir tyliai švilpavo. Spintelių durelės buvo plačiai atlapotos, tušti maišeliai mėtėsi ant grindų. Prieš dėdamas į vieną iš spintelių dar keletą skardinių, Nojus jai nusišypsojo. Ji sustojo už kelių žingsnių nuo jo ir atsišliejo indaujos, sukryžiavusi kojas. Pakraipė galvą neatsistebėdama, kiek daug jis padarė.

— Tai neįtikėtina, Nojau. Kiek laiko užtruko remontas?

Jis atitraukė žvilgsnį nuo paskutinio kraustomo krepšio.

— Beveik metus.

— Ar viską padarei pats?

Atsidusęs jis nusijuokė.

— Deja, ne. Jaunystėje maniau, kad viską įstengsiu padaryti pats, ir buvau kibęs į darbą. Tačiau pasirodė per sunku. Remontas būtų užsitęsęs daugybę metų, taigi užbaigiau pasamdęs keletą žmonių... tiesą sakant, daug žmonių. Bet ir juos pasitelkus, dar buvo galybė darbo, todėl dažnai triūsdavau net iki pusnakčiu.

— Kodėl taip sunkiai dirbai?

Kalti praeities šešėliai, norėjo jis pasakyti, bet nutylėjo.

— Nežinau. Tiesiog reikėjo užbaigti. Gal norėtum ko nors išgerti, kol aš gaminsiu vakarienę?

— O ko turi?

— Tiesą sakant, ne kažin ką. Alaus, arbatos, kavos.

— Bus gerai arbata.

Jis surankiojo daiktus, padėjo į vietą, tada nuėjo į nedidelį kambarėlį šalia virtuvės ir grįžo nešinas dėžele arbatos. Išėmė du maišelius, pasidėjo prie viryklės ir pripylė arbatinį. Pastatęs jį ant viryklės, įžiebė degtuką, Eli net išgirdo, kaip plykstelėjo liepsna.

— Tuojau užvirs, — tarė jis. — Ši viryklė gana kaitri.

— Puiku.

Kai arbatinis sušvilpė, jis pripylė du puodelius, vieną padavė jai.

Ji nusišypsojo, išgėrė gurkšnį ir dirstelėjo į langą.

— Galiu lažintis, kad virtuvė ypač graži šviečiant ryto saulei.

Jis linktelėjo.

— Taip. Kaip tik dėl to šitoje pusėje sudėjau didesnius langus. Net miegamuosiuose viršuje.

— Esu tikra, tavo svečiams tai patinka. Žinoma, ne tiems, kurie nori ilgiau pamiegoti.

— Tiesą pasakius, iki šiol dar nesu turėjęs nė vieno svečio. Mirus tėčiui, aš tiesiog nežinau, ką pasikviesti.

Iš jo tono ji suprato, kad jis tik stengėsi palaikyti pokalbį ir todėl pasijuto... vieniša. Jis, regis, suprato, kaip ji jaučiasi, ir norėdamas išsklaidyti tą nejaukumą, pakeitė temą.

— Prieš apšutindamas krabus, ketinu juos keletą minučių pamarinuoti, — tarė Nojus, dėdamas puodelį ant indaujos.

Jis nuėjo prie spintelės ir išsiėmė didelį puodą su šutintuvu ir dangčiu. Įstatęs jį į kriauklę, pripylė vandens ir nunešė ant viryklės.

— Ar galiu tau padėti?

Jis atsakė per petį:

— Žinoma. Gal papjaustytum daržovių prie krabų? Šaldytuve jų gyva galybė, o dubenį rasi štai ten.

Jis mostelėjo į spintelę prie kriauklės, ji nugėrė dar vieną gurkšnį arbatos, pasidėjo puodelį ant indaujos ir nuėjo dubens. Nusinešė jį prie šaldytuvo. Jo apatinėje lentynoje rado okros, cukinijų, svogūnų ir morkų. Nojus taip pat atėjo prie šaldytuvo, ji pasitraukė padarydama vietos. Ji net galėjo užuosti jo kvapą, jam stovint taip arti, — gaivų, gerai pažįstamą, jam būdingą kvapą, — ir pajuto, kaip jo ranka lengvai palietė ją, kai jis lenkėsi prie šaldytuvo. Paėmęs skardinę alaus ir butelį aštraus padažo, jis vėl nuėjo prie viryklės.

Atidarė skardinę, supylė į vandenį alų, tada pridėjo aštraus padažo ir kitų prieskonių. Viską gerai išmaišęs, nudrožė prie užpakalinių durų paimti krabų.

Jis kiek užtruko lauke, pro langą žiūrėdamas į Eli, pjaustančią morkas. Taip stovėdamas dar kartą nusistebėjo, kodėl ji čia atvažiavo, ypač dabar, kai yra susižadėjusi. Nė vienas šių dalykų, atrodė, nebuvo jam svarbus.

Bet, kita vertus, Eli visada mokėjo nustebinti.

Jis šyptelėjo pats sau, prisimindamas, kokia ji buvo. Temperamentinga, spontaniška, aistringa — jo įsivaizdavimu, tokie yra daugelis menininkų. Ir ji tokia. Jos menininkės talentas buvo dovana. Jis prisiminė matęs keletą paveikslų Niujorko muziejuose ir tada pagalvojęs, kad jos darbai nė kiek ne prastesni negu tie.

Ji padovanojo jam paveikslą tą vasarą prieš išvažiuodama. Jis kabo virš židinio svetainėje. Eli pavadino jį savo svajonių paveikslu.

Nojui jis atrodė labai ekspresyvus. Žiūrėdamas į jį, — o tai jis dažnai darydavo vėlyvais vakarais, — spalvose ir linijose jautė aistrą, sutelkęs visą dėmesį, vaizdavosi, apie ką ji sulig kiekvienu potėpiu mąstė.

Tolėliau sulojo šuo, ir Nojus susivokė, kad jau per ilgai stovi prie atdarų durų. Skubiai jas uždarė ir pasuko į virtuvę. Eidamas svarstė, ar ji pastebėjo, kad jis ilgokai užtruko.

— Kaip sekasi? — paklausė matydamas, kad ji jau baigia pjaustyti.

— Puikiai. Beveik viską paruošiau. Ar dar ko nors reikėtų vakarienei?

— Turiu naminės duonos, kurią ketinau valgyti.

— Naminės?

— Kaimynė atnešė, — pasakė Nojus, dėdamas į kriauklę kibirėlį. Atsuko čiaupą ir ėmėsi plauti krabus tekančiu vandeniu, leisdamas vieniems ropinėti kriauklėje, kol plovė kitus. Eli pasiėmė puodelį ir priėjo pasižiūrėti, ką jis daro.

— Ar nebijai, kad jie gali tau įžnybti?

— Ne. Tiesiog griebiu juos šitaip, — tarė rodydamas, ir ji nusišypsojo.

— Pamiršau, juk tu tai darei visą savo gyvenimą.

— Niu Bernas nedidelis miestas, bet čia išmokau daryti ypatingus dalykus.

Ji atsirėmė į indaują, stovėdama kone šalia jo, ir išgėrė arbatą. Kai krabai buvo paruošti, jis sudėjo juos į puodą ant viryklės. Nusiplovė rankas ir pasigręžė į ją.

— Gal norėtum valandėlę pasėdėti verandoje? Tegu pusvalandį jie pamirksta.

— Žinoma.

Nojus nusišluostė rankas, ir abu draugė patraukė į užpakalinę verandą. Nojus uždegė šviesą ir atsisėdo į senesnį supamąjį krėslą, jai pasiūlydamas naujesnį. Pamatęs, kad jos puodelis tuščias, nuėjo vidun ir netrukus grįžo nešinas kitu puodeliu arbatos jai ir alumi sau. Ji paėmė puodelį, gurkštelėjo ir pastatė jį ant stalelio tarp krėslų.

— Sėdėjai čia, kai atvažiavau, ar ne?

Patogiai įsitaisęs, jis atsakė:

— Taip. Čia sėdžiu kiekvieną vakarą. Dabar tai tapo įpročiu.

— Suprantu kodėl, — apsidairiusi tarė ji. — Taigi ką veiki šiomis dienomis?

— Tiesą sakant, dabar nieko kito neveikiu, tik krapštaus apie namą. Toks darbas visai pagal mano kūrybines išgales.

— Kaip tu sukies?.. Aš turiu omeny...

— Morisas Goldmanas...

— Nesuprantu...

Nojus nusišypsojo.

— Tai mano senasis darbdavys iš šiaurės. Jis pasiūlė man dalį verslo, kai jau buvau įstojęs į karo tarnybą, o prieš pat man sugrįžtant namo mirė. Kai parvažiavau į Valstijas, jo advokatai įteikė man čekį, kurio pakako nusipirkti šiam namui ir jo remontui.

Atsidususi ji susijuokė.

— Tu visada man sakydavai, kad rasi būdą, kaip tą padaryti.

Valandėlę jie sėdėjo tylomis, mąstydami apie praeitį. Eli atsigėrė arbatos.

— Ar atsimeni, kaip sėlinome prie šito namo, kai pirmąkart man papasakojai apie šią vietą.

Jis linktelėjo, ir ji kalbėjo toliau:

— Tą vakarą aš parėjau namo kiek vėliau. Mano tėvai buvo įsiutę, kai pagaliau įžengiau pro duris. Vis dar matau savo tėtį, stovintį svetainėje ir rūkantį, o motiną — sėdinčią ant sofos ir įsistebeilijusią tiesiai prieš save. Prisiekiu, jie atrodė taip, lyg būtų miręs koks šeimos narys. Tada mano tėvai pirmą kartą sužinojo, kad aš rimtai su tavimi draugauju, ir kiek vėliau tą vakarą mama ilgai su manimi kalbėjosi. Ji man pasakė: „Esu tikra, jog manai, kad nesuprantu, ką tu išgyveni. Aš puikiai suprantu, bet kartais mūsų ateitį apsprendžia tai, kas mes esame, nors tai dažnai prieštarauja tam, ko mes norime“. — Prisimenu, jos žodžiai mane labai įskaudino.

— Tu papasakojai kitą rytą. Tai užgavo ir mano jausmus. Man patiko tavo tėvai, ir nė nedingtelėjo, kad jie manęs nemėgsta.

— Nepasakyčiau, kad tu jiems būtum nepatikęs. Paprasčiausiai jiems atrodė, jog tu nevertas manęs.

— Tai nedidelis skirtumas.

Jo balse nuskambėjo liūdesio gaidelė, ir ji suvokė, kad jis teisus taip jausdamasis. Ji žvilgtelėjo į žvaigždes, perbraukdama ranka per plaukus ir atmesdama ant akių užkritusias sruogas.

— Suprantu. Visada supratau. Gal todėl jaučiu tarp motinos ir manęs tarsi esant sieną.

— O ką dabar apie tai manai?

— Tą patį, ką ir tada. Tai neteisinga, nesąžininga. Mane pribloškė tas požiūris, kad visuomeninė padėtis yra daug svarbiau negu jausmai.

Nojus švelniai nusišypsojo, bet nieko neatsakė į jos žodžius

— Nuo tos vasaros aš vis galvodavau apie tave, — tarė ji.

— Tikrai?

— Kodėl manai, kad ne? — atrodė, jog Eli nuoširdžiai nustebo.

— Tu neatsakei nė į vieną mano laišką.

— Ar tu man rašei?

— Tuzinus laiškų. Rašiau tau dvejus metus, nesulaukdamas jokio atsakymo.

Ji lėtai palingavo galvą ir nuleido akis.

— Aš nežinojau... — pagaliau tyliai ištarė, ir jis suprato, jog dėl to kalta jos motina, kuri tikrindavo korespondenciją ir išimdavo laiškus be Eli žinios. Jis visada tai įtarė, o dabar ir Eli tai suprato.

— Ji elgėsi bjauriai, Nojau, apgailestauju, kad ji šitaip darė. Tačiau pabandyk suprasti. Kadangi ryžausi išvažiuoti, ji tikriausiai pagalvojo, jog taip man bus lengviau. Juk niekada nesuprato, jog tu man labai reikalingas, atvirai tau pasakysiu, netgi nežinau, ar kada nors mylėjo mano tėvą taip, kaip aš tave mylėjau. Ji tik norėjo apsaugoti mano jausmus ir turbūt manė, kad geriausias būdas — nuslėpti laiškus, kuriuos siuntei.

— Tai nebuvo jos sprendimas, — tyliai tarė Nojus.

— Žinau.

— Ar būtų kas pasikeitę, jeigu būtum juos gavusi?

— Be abejonės. Man visada rūpėjo, kas tau atsitiko.

— Ne, aš turiu galvoje mus. Ar manai, kad mums būtų susiklostę?

Ji atsakė po valandėlės.

— Nežinau, Nojau. Tikrai nežinau, ir tu nežinai. Mes nebe tie patys žmonės, kaip tada. Mes pasikeitėm, subrendom. Mudu abu.

Ji nutilo. Jis neatsakė, tylėdamas žvelgė į upelį. Ji vėl prašneko:

— Ir vis dėlto, Nojau, manau, kad būtų susiklostę. Bent norėčiau, kad taip būtų buvę.

Jis linktelėjo, nuleido akis, paskui nusisuko.

— Kas Lonas per žmogus?

Eli sumišo, nesitikėjo tokio klausimo. Ištartas Lono vardas sužadino silpną kaltės jausmą, ir akimirką ji nežinojo, ką sakyti. Pasisiekė puodelį, gurkštelėjo arbatos, įsiklausė, kaip tolumoje kalena genys. Ji kalbėjo tyliai.

— Lonas išvaizdus, žavus ir pasiturintis vyras, dauguma draugių man net pavydi. Jų akimis, jis tobulas, daugeliu atvejų toks ir yra. Man jis malonus, dažnai pralinksmina, žinau, kaip savaip mane myli. — Ji pritilo, norėdama susikaupti. —. Bet mūsų santykiams visada kažko trūksta.

Ją nustebino jos pačios atsakymas, bet tai buvo teisybė. O pažvelgusi į Nojų, bemat suprato, kad tokio atsakymo jis ir tikėjosi.

— Kodėl?

Eli šyptelėjo ir sugūžčiojo pečiais. Jos balsas virto kone šnabždesiu.

— Manau, aš vis dar tebeieškau tokios meilės, kokią mudu patyrėme tą vasarą.

Nojus ilgai galvojo apie tai, ką ji pasakė, apie savo turėtus santykius su moterimis, kai išsiskyrė su Eli.

— O tu? — pasiteiravo ji. — Ar tu kada nors pagalvodavai apie mus?

— Visą laiką. Ir dabar nuolatos tebegalvoju.

— Ar su kuo nors susitikinėji?

— Ne, — papurtė galvą.

Regis, abu apie tai galvojo, nors ir stengėsi tai išstumti iš savo minčių, bet suvokė, kad to padaryti neįmanoma. Nojus pabaigė alų ir pats nustebo, kad taip greitai išgėrė.

— Eisiu pažiūrėti, ar užvirė vanduo. Gal galiu tau ko nors atnešti?

Ji papurtė galvą, o Nojus nuėjo į virtuvę, sudėjo krabus į šutintuvą, duoną — į orkaitę. Susirado miltų ir kukurūzų krakmolo, užbarstė ant daržovių, į keptuvę įmetė truputį riebalų. Sumažinęs karštį, nustatė laikrodį ir, prieš eidamas į verandą, išsitraukė iš šaldytuvo dar vieną alaus. Visa tai darydamas, jis galvojo apie Eli ir meilę, kuri pradingo iš jųdviejų gyvenimo.

Eli taip pat mąstė. Apie Nojų, save, apie daugybę kitų dalykų. Šią akimirką troško, kad nebūtų susižadėjusi, bet greitai vėl save sudraudė. Ne Nojų jį mylėjo; mylėjo tai, kas buvo tada, kai juodu draugavo. Ir nieko stebėtino. Juk Nojus buvo pirmoji tikra meilė, vienintelis vyras, su kuriuo ji buvo tokia artima. Argi galėjo jį pamiršti?

Tik ar ne keista, kad jos viduje kažkas ima virpėti kiekvienąkart, kai jis prieina prie jos? Ar ne keista prisipažinti tokius dalykus, kurių niekada nebūtų galėjusi niekam kitam patikėti? Ar ne keista buvo atvažiuoti čia, likus trims savaitėms iki vestuvių dienos?

— Ne, visai nekeista, — galiausiai sušnabždėjo, žvelgdama į vakaro dangų. Anaiptol nekeista.

Tą akimirką sugrįžo Nojus, ir ji nusišypsojo apsidžiaugusi, kad jis vėl čionai, taigi jai nebereikės grumtis su savimi.

— Dar reikia bent kiek palūkėti, — tarė jis atsisėsdamas.

— Puiku. Aš dar nelabai alkana.

Jis pasižiūrėjo į ją, jo akyse šmėstelėjo švelnumas.

— Džiaugiuosi, kad atvažiavai, Eli, — pasakė jis.

— Aš taip pat. Nors per plauką galėjau ir neatvažiuoti.

— O vis dėlto kodėl atvažiavai?

Jausdama pareigą, vos neatsakė, bet nutylėjo.

— Tiesiog norėjau pamatyti tave, sužinoti, kas tau atsitiko, pažiūrėti, kaip gyvuoji.

Jam buvo įdomu, ar tai viskas, bet daugiau neklausinėjo. Nusuko kalbą kitur.

— Beje, ar tu dar tapai?

Ji papurtė galvą.

— Jau nebe.

Дата добавления: 2015-10-31