Nojus suglumo.

— Kodėl? Turi tokį talentą!

— Nežinau...

— Aišku, kad žinai. Turėjo būti kokia nors priežastis.

Jis buvo teisus. Ji turėjo priežastį.

— Ilga istorija.

— Prieš akis visa naktis, — atsakė Nojus.

— Ar tu iš tiesų manai, kad aš talentinga? — tyliai paklausė Eli.

— Na jau, — tarė jis, siekdamas jos rankos. — Noriu tau kai ką parodyti.

Eli atsistojo ir nusekė jam įkandin pro duris, vedančias į svetainę. Jis atsistojo priešais židinį ir ranka parodė į paveikslą, kabantį virš židinio atbrailos. Jai užgniaužė kvapą: kaip pirma jo nepastebėjo? Ji tiesiog apstulbo, kad jis apskritai čia tebėra.

— Tu jį išsaugojai?

— Žinoma, išsaugojau. Jis nuostabus.

Eli skeptiškai pažvelgė į Nojų, o jis kalbėjo:

— Žiūrėdamas į šį paveikslą, aš jaučiu, kad esu gyvas. Kartais netgi turiu atsistoti ir jį paliesti. Jis toks apčiuopiamas — linijos, šešėliai, spalvos. Retkarčiais jį net sapnuoju. Neįtikėtina, Eli, — galiu žiūrėti į jį valandų valandas.

— Tu kalbi rimtai? — sukrėsta paklausė ji.

— Rimtai, kaip dar niekados.

Ji tylėjo.

— Nori man pasakyti, kad niekas iki šiol dar nepagyrė tavo talento?

— Mano profesorius, — sutrikusi atsakė Eli, — bet aš juo nepatikėjau.

Nojus suprato, kad tai dar ne viskas. Eli nukreipė žvilgsnį ir šnekėjo toliau.

— Aš piešiau ir tapiau nuo vaikystės. Jau paūgėjusi ėmiau galvoti, kad esu gabi dailei. Aš mėgau tapyti. Prisimenu, kaip tapiau šį paveikslą tą vasarą, kasdien papildydama jį nauju potėpiu. Jis keitėsi, keičiantis mūsų santykiams. Net neatsimenu, koks buvo iš pradžių ir kokį norėjau jį nutapyti, tačiau jis savaime išėjo toks.

Prisimenu, kiek daug tapiau, kai grįžau namo tą vasarą. Manau, tai buvo būdas numalšinti širdį draskantį skausmą. Šiaip ar taip, baigiau pagrindinį dailės kursą koledže, nes turėjau ką nors daryti; prisimenu, kaip viena praleisdavau studijoje ištisas valandas, džiaugdamasi kiekvienu akimirksniu. Mėgau laisvę, kurią pajusdavau kurdama, tada ir gimdavo kas nors gražaus. Prieš pat mokslo metų pabaigą mano profesorius, kaip paaiškėjo, dirbęs ir kritiku laikraštyje, pasakė, jog esu labai talentinga. Jis įkalbinėjo, kad išbandyčiau laimę kaip dailininkė. Bet aš jo nepaklausiau.

Eli stabtelėjo, telkdama savo mintis.

— Mano tėvai abejojo, kad tokiai kaip aš derėtų tapyti pragyvenimui. Netrukus mečiau tapiusi. Teptuko jau seniai neimu į rankas.

Ji įsižiūrėjo į paveikslą.

— Kaip manai, ar kada nors vėl pradėsi tapyti?

— Nesu tikra, ar galėsiu. Praėjo šitiek laiko.

— Dar gali tapyti, Eli. Žinau, kad gali. Turi talentą, kuris gimė tavo širdyje, ne pirštuose. Tai, kas yra gyva tavyje, negali kada nors dingti. Kiti žmonės apie tai tik svajoja. Tu tikra menininkė, Eli.

Žodžiai buvo ištarti taip nuoširdžiai., kad ji suprato, jog jis kalbėjo ne šiaip sau, iš mandagumo. Jis iš tiesų tikėjo jos gabumais, ir šitai kažkodėl jai reiškė daugiau, negu ji manė. Tačiau anuomet atsitiko dar kai kas, ir tai buvo daug stipresnis veiksnys.

Kodėl taip atsitiko; ji niekada nesuprato, bet tai įvyko tada, kai prieš Eli ėmė vertis gilus plyšys, atribojęs skausmą nuo malonumo. Tuomet, galbūt nesąmoningai, jai pasirodė, jog todėl ji nebetapė, bet nenorėjo to pripažinti.

Tačiau šią akimirką dar nebuvo to visiškai įsisąmoninusi. Ji atsigręžė į Nojų ir neryžtingai švelniai palietė jo ranką, nustebusi, kad po šitiek prabėgusių metų jis kažkokiu būdu puikiausiai žinojo, ką ji troško išgirsti. Susidūrus jų akims, dar kartą nusistebėjo, koks jis nuovokus.

Šią akimirką, trumputį laiko tarpelį, pakibusį erdvėje lyg jonvabaliai vasaros padangėje, ji sukluso, ar tik vėl neįsimylėjo Nojaus.

Virtuvėje skambtelėjo laikrodis, ir tasai skambtelėjimas sudrumstė šią akimirką. Nojus nusigręžė, keistai paveiktas to, kas tarp jų ką tik buvo užsimezgę. Jos akys kalbėjo tik jam, kuždėjo tai, ko jis taip ilgėjosi, tačiau ausyse tebeskambėjo balsas, jos balsas, bylojęs apie meilę kitam vyrui. Nojus tyliai keiksnojo laikrodį, eidamas į virtuvę. Ištraukė iš orkaitės duoną, vos nenusideginęs pirštų, padėjo kepalėlį ant indaujos ir pamatė, kad keptuvė jau įkaitusi. Subėręs daržoves, išgirdo, kaip jos ėmė spragsėti. Tada niurnėdamas po nosimi iš šaldytuvo išsiėmė sviestą, šiek tiek užtepė ant duonos, truputį daugiau išlydė krabams.

Eli, nusekusi iš paskos į virtuvę, paklausė:

— Ar galiu padengti stalą?

Nojus mostelėjo peiliu duonai tarsi rodomąja lazdele.

— Žinoma, lėkštės štai čia. Stalo reikmenys ir servetėlės tenai. Paimk jų daug, nes krabus reikia ilgai knebinėti. — Kalbėdamas jis negalėjo žiūrėti į Eli. Nenorėjo patirti, jog apsiriko dėl to, kas tarp jų ką tik buvo įsižiebę. Nenorėjo, kad tai būtų klaida...

Eli taip pat sutrikdė ta akimirka, ji jautė šilumą, galvodama apie ją, apie Nojaus pasakytus žodžius, kol susirado, ko reikėjo vakarienei: lėkštes, įrankius, druską ir pipirus. Baigiant dengti stalą, Nojus padavė jai duoną, ir jų pirštai trumpam susilietė.

Jis sutelkė dėmesį į keptuvę ir pavartė daržoves. Nukėlė šutintuvo dangtį, pabaksnojo krabus, pamatė, kad jiems dar trūksta kokios minutės ir paliko truputį pavirti. Dabar jis buvo jau nurimęs, ir juodu perėjo prie neutralaus pokalbio.

— Ar kada nors esi valgiusi krabų?

— Keletą sykių. Tačiau tik salotose.

Jis nusijuokė.

— Tuomet pasirenk nuotykiui. Palūkėk akimirką.

Jis trumpam dingo viršuje ir grįžo nešinas tamsiai mėlynais užsagstomais marškiniais. Atsagstytus laikė prieš ją.

— Štai, užsivilk. Nenoriu, kad susiteptum suknelę.

Eli juos apsivilko, uosdama kvapą, įsigėrusį į marškinius, — jo kvapą, būdingą tik jam.

— Nesijaudink, — tarė jis, matydamas jos veido išraišką, — jie švarūs.

Дата добавления: 2015-10-31