Neramus vanduo

Nojus sūpavosi krėsle, gurkšnodamas saldžią arbatą, klausydamasis, ar negirdėti automobilio, ir pagaliau išgirdo jį įsukant į alėją. Nojus apėjo aplink namą ir pamatė automobilį vėl sustojus po ąžuolu. Toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Klem pasisveikindama sulojo, vizgindama uodegą, pribėgo prie automobilio durelių, ir jis pamatė Eli mojant iš automobilio.

Ji išlipo, patapšnojo inkščiančiai Klem galvą, tada atsigręžė šypsodamasi Nojui, einančiam jos link. Ji atrodė ne tokia įsitempusi kaip vakar, labiau pasitikinti savimi, ir, žvelgdamas į ją, jis vėl pajuto virpulį. Nors viskas buvo kitaip negu vakar. Jį buvo užvaldę dar kitokie jausmai, ne tik prisiminimai. Tiesą sakant, trauka jai per naktį tapo dar stipresnė, ir dėl to jis buvo kiek sutrikęs jos akivaizdoje.

Juodu susitiko pusiaukelėje. Vienoje rankoje ji nešėsi nedidelę rankinę ir nustebino Nojų, švelniai pabučiuodama į skruostą, laisvąją ranką kiek ilgiau palaikiusi ant jo liemens, kai pati jau buvo nuo jo atsišliejusi.

— Sveikas, — tarė ji spindinčiomis akimis, — o kur staigmena?

Jis truputį atsipalaidavo ir dėkojo už tai Dievui.

— O kodėl ne „laba diena“ ar „kaip išsimiegojai?“...

Eli nusišypsojo. Didele kantrybe ji niekada nepasižymėjo.

— Na, gerai. Laba diena. Kaip išsimiegojai? O kur staigmena?

Jis nusijuokė, tada kiek pamindžikavo.

— Eli, aš turiu blogų naujienų.

— Kokių?

— Ketinau tave nuplukdyti į vieną vietą, bet, matai, kokie debesys atslenka, todėl, manau, mums nevertėtų tenai keliauti.

— Kodėl?

— Artinasi audra. Lauke mus kiaurai permerks. O jeigu pradės žaibuoti?

— Bet dar nelyja. Ar ta vieta toli?

— Upeliu aukštyn apie mylią.

— Ir aš niekada tenai nesu buvusi?

— Tenai — ne.

Akimirką ji svarstė dairydamasi aplinkui. O kai prakalbo, balsas buvo ryžtingas.

— Tada mes keliausime. Tegu sau lyja.

— Ar tikrai to nori?

— Kuo tikriausiai.

Jis vėl įsmeigė akis į debesis: jie vis labiau artinosi.

— Na ką gi, tada mums būtų geriau plaukti dabar, — pasakė. — Ar galiu įnešti tavo daiktus vidun?

Ji linktelėjo ir padavė jam rankinę, kurią jis nunešė į namą ir padėjo ant kėdės svetainėje. Pastvėrė duonos, įsidėjo į savo krepšį, kurį pasiėmė išeidamas pro duris.

Juodu patraukė prie kanojos, Eli žingsniavo šalia jo, kiek artėliau negu vakar.

— O kur iš tikrųjų yra ta vieta?

— Pamatysi.

— Ir tu nepasakysi man jokios užuominos?

— Gerai, — tarė jis, — ar pameni, kai mudu buvome išplaukę kanoja pasitikti tekančios saulės?

— Galvojau apie tai šį rytą. Prisimenu, kaip pravirkau.

— Reginys, kurį šiandien išvysi, nustelbs tada matytus vaizdus.

— Spėju, jog turėtų būti nuostabu.

Jis žengė keletą žingsnių prieš atsakydamas.

— Tu pati nuostabi, — pagaliau ištarė, ir jo tonas, kuriuo pasakė tuos žodžius, sužadino jos susidomėjimą, jai pasirodė, kad jis norėjo dar kažką pridurti. Bet Nojus tylėjo, ir Eli prieš apsižvalgydama šyptelėjo. Nusigręžusi pajuto vėją pučiant į veidą daug stipriau negu rytą.

Netrukus jie pasiekė prieplauką. Įbloškęs daiktus į kanoją ir skubiai apžiūrėjęs, ar nieko nepamiršo, Nojus nustūmė ją į vandenį.

— Ar galiu tau padėti?

— Ne, tik prašau — lipk.

Jai įsėdus, jis stumtelėjo kanoją dar toliau nuo prieplaukos. Tada grakščiai žengė nuo jos į kanoją, atsargiai statydamas kojas, kad ji neapsiverstų. Jo vikrumas sužavėjo Eli, ji suprato, jog tai, ką jis padarė taip greitai ir lengvai, buvo daug sunkiau, negu atrodė.

Eli atsisėdo kanojos gale nugara į pirmagalį. Nojus, ėmęs irkluoti, perspėjo, kad ji nematysianti viso vaizdo, bet Eli, krestelėjusi galvą, atsakė, jog jai taip gerai.

Дата добавления: 2015-10-31