Krito ir krito.

Krito su vėju...

Krito sunkūs ir dideli... Nojus irklavo... lenktyniaudamas su dangumi... tačiau darėsi šlapia... ir jis keiksnojo save... pralaimėdamas motinai Gamtai...

Dabar jau pylė kaip iš kibiro, ir Eli stebėjo lietų, pliaupiantį stačiai iš dangaus, besistengiantį pasipriešinti žemės traukai, nes jį blaškė vakariai vėjai, švilpiantys virš medžių. Dangus pajuodo, ir dideli sunkūs lašai, krintantys iš debesų, virto uragano siautuliu.

Eli mėgavosi liūtimi ir akimirką atlošė galvą, kad lietus praustų jai veidą. Ji žinojo, jog tuojau pat permirks suknelės priekis, tačiau dėl to nesijaudino. Nors, tiesą sakant, jai rūpėjo, ar Nojus tai pastebės, ir pagalvojo, kad tikriausiai taip ir bus.

Ji perbraukė rankomis sudrėkusius plaukus. Jautėsi puikiai, viskas jai atrodė nuostabu. Netgi per lietų ji girdėjo, kaip sunkiai šnopuoja Nojus, ir šis garsas pažadino geismą, kurio nebuvo patyrusi jau daugybę metų.

Debesis pratrūko tiesiai virš jų, liūtis buvo smarki, tokios ji net neprisiminė. Eli pažvelgė aukštyn ir nusijuokė, visai nesistengdama apsisaugoti nuo lietaus, todėl Nojus pasijuto geriau. Nusprendusi čia keliauti, ji, be abejonės, nesitikėjo pakliūti į tokią audrą.

Jie pasiekė prieplauką po kelių minučių, Nojus priplaukė labai arti, kad Eli galėtų išlipti. Jis padėjo jai išsiropšti, paskui išsiropštė ir pats, ištempė tolėliau nuo kranto kanoją, kad nenuneštų viesulas. Dėl visa ko ją pririšo, suprasdamas, kad, taip pilant lietui, tai netrukus bus visai nebesvarbu.

Rišdamas kanoją, jis pažvelgė į Eli, ir akimirką jam užgniaužė kvapą. Ji buvo neįtikėtinai graži, laukdama jo, žiūrėdama į jį, tokia patenkinta lietumi, kuris, beje, buvo nešaltas. Ji nesistengė bėgti nuo lietaus ar kur nors slėptis, ir jis matė jos krūtų kontūrus, išryškėjusius pro suknelės medžiagą, suknelės, kuri buvo glaudžiai aptempusi kūną. Jos speneliai buvo statūs ir atsikišę, kieti kaip mažytės uolos. Jis pajuto sukrutant savo strėnas ir greitai nusisuko, sutrikęs, murmėdamas sau po nosimi, apsidžiaugęs, kad lietus užslopino visus garsus. Kai baigęs atsistojo, Eli paėmė Nojų už rankos, tuo jį nustebindama. Nors liūtis nesiliovė, juodu nesiskubino namo, ir Nojus bandė įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu jis praleistų šią naktį su Eli.

Eli taip pat vogčia žvelgė į jį. Jautė jo rankų šilumą ir spėliojo, kas būtų, jei tos rankos paliestų jos kūną, glamonėtų jį visą, iš lėto slinkdamos jos oda. Apie tai pagalvojusi, ji giliai atsiduso ir ūmai pajuto, kaip ėmė degti jos speneliai, o tarp kojų plūstelėjo šilumos banga.

Tada ji suprato, kad, jai atvažiavus, kažkas pasikeitė. Ir nors negalėjo tikrai pasakyti, kada — ar vakar po vakarienės, ar šią popietę kanojoje, ar kai jie išvydo gulbes, o gal netgi dabar, jiems einant susikibus už rankų, bet ji sumojo, kad vėl įsimylėjo Nojų Teilorą Kalhauną ir kad galbūt, galbūt niekada ir nebuvo liovusis jo mylėti.

Jie nebesivaržė vienas kito, kai, priėję duris, drauge įžengė į vidų, užtrukdami prieškambaryje varvančiais drabužiais.

— Ar atsivežei kitus drabužius? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą, vis dar užvaldyta įsisiūbavusių jausmų. Jai buvo įdomu, ar tai atsispindi jos veide.

— Manau, kad surasiu tau ką nors apsivilkti, taigi nusirenk šiuos drabužius. Manieji bus didoki, bet šilti.

— Nesvarbu, — atsakė ji.

— Tuojau grįšiu.

Nojus nusitraukė batus, užbėgo laiptais į viršų ir netrukus nusileido, po viena ranka pasispaudęs medvilninių kelnių porą ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, o po kita — džinsus ir mėlynus marškinius.

— Štai, — tarė, paduodamas jai medvilnines kelnes ir marškinius. — Gali persirengti miegamajame, viršuje. Ten yra vonia ir rankšluostis, jei norėtum palįsti po dušu.

Ji padėkojo jam šypsodamasi, o laiptais lipdama jautė jo žvilgsnį. Įėjo į miegamąjį, uždarė duris ir, pasidėjusi kelnes ir marškinius ant jo lovos, viską nusimetė nuo savęs. Nuoga nuėjo į persirengimo kambarį, susirado pakabą, ant kurios sukabino suknelę, liemenėlę ir kelnaites, tada nunešė viską į vonią, kad nuvarvėtų ant kietmedžio grindų. Būdama nuoga tame pačiame kambaryje, kur jis miegojo, ji pajuto vidinį virpulį.

Eli nenorėjo maudytis po lietaus. Jai patiko nuo jo sušvelnėjusi oda, dingtelėjo, jog prieš daugybę metų taip gyveno žmonės. Natūraliai. Kaip Nojus. Prieš pasižiūrėdama į veidrodį, ji apsivilko jo drabužius. Kelnės buvo iš tiesų didelės, bet sukišus į jas marškinius, pasidarė geriau, be to, ji šiek tiek atsiraitojo kelnių apačią, kad jos nesivilktų žeme. Apykaklė buvo įplėšta, vienas petys nukaręs, bet šiaip jau vaizdas jai patiko. Ji timptelėjo rankoves beveik iki alkūnių, priėjusi prie komodos, apsimovė kojines, vonioje rado šukas.

Išsišukavo šlapius susivėlusius plaukus, paleido kristi ant pečių. Žvelgdama į veidrodį, apgailėjo, kad neatsivežė sagės ar bent keleto segtukų.

Reikėjo truputį daugiau tušo blakstienoms. Tačiau ką ji galėjo padaryti? Antakiai buvo mažiau nukentėję nuo lietaus, ir ji kiek išgalėdama pataisė tušo likučius rankšluosčiu.

Viską užbaigusi, dar sykį apžiūrėjo save veidrodyje. Pasijuto puikiai ir tuojau pat nusileido laiptais.

Nojus buvo svetainėje, tupėjo prieš židinį, stengdamasis jį užkurti. Jis nematė jos įeinant, ir Eli stebėjo, kaip jis triūsia. jis taip pat buvo persirengęs ir gražiai atrodė: platūs pečiai, šlapi plaukai, siekiantys beveik apykaklę, aptempti džinsai.

Jis gaivino ugnį, stumdydamas malkas, įmetė daugiau prakurų. Eli atsišliejo durų staktos, sukryžiavo kojas ir toliau į jį žiūrėjo. Netrukus židinys užsiliepsnojo, vienodai ir ramiai. Nojus pasisuko šonu, norėdamas sudėti į krūvelę nesukūrentas pliauskas, ir akies krašteliu pamatė ją. Greitai atsisuko.

Net su jo drabužiais Eli atrodė nuostabiai. Po akimirkos jis droviai nusigręžė, toliau kraudamas malkas.

— Negirdėjau, kaip įėjai, — ištarė, stengdamasis kalbėti lyg niekur nieko.

— Žinau. Nemanei, kad esu čia. — Ji suprato, apie ką galvojo Nojus, ir pralinksmėjo, kad jis atrodo taip jaunai.

— Kiek laiko jau čia stovi?

— Keletą minučių.

Nojus nusibraukė rankas į kelnes ir susitramdęs mostelėjo virtuvės link.

— Gal norėtum arbatos? Užkaičiau vandens, kol buvai viršuje.

Nerūpestinga šneka, tai kas, kad tik jo protas išliktų blaivus. Bet, po galais, kokia ji graži...

Ji nustėro, matydama, kaip jis į ją žiūri, ir pajuto, kaip ima viršų seni instinktai.

— Gal turi ko nors stipresnio, o gal per anksti gerti?

Jis nusišypsojo.

— Sandėliuke turiu burbono. Tiks?

— Tiesiog puiku.

Nojus patraukė į virtuvę, ir Eli pastebėjo, kaip jis ranka suglostė šlapius plaukus.

Garsiai trinktelėjo griaustinis, vėl sustiprėjo liūtis. Eli girdėjo lietų barbenant į stogą, spragsint malkas, mirganti liepsna apšvietė kambarį. Ji dirstelėjo į langą ir išvydo, kaip aptemusį dangų ūmai perskrodė žaibas. Po keleto akimirkų vėl sugriaudė. Šįkart arti.

Nuo sofos ji pasiėmė vatinę antklodę ir atsisėdo ant kili-w mėlio priešais židinį. Sukryžiavusi kojas, pasitaisė antklodę, kad būtų patogu, ir įsižiūrėjo į šokančias liepsnas. Nojus, pamatęs ją šitaip įsitaisiusią, priėjo norėdamas atsisėsti šalia jos. Pripylė dvi taures burbono. O lauke dangus dar labiau pajuodo.

Vėl sugriaudė. Labai smarkiai. Audra įsišėlo, ūkė vėjas, nešdamas lietaus gūsius.

— Didžiulė audra, — pasakė Nojus, pamatęs, kaip lietus teka per langus vertikaliomis srovelėmis. Jis ir Eli dabar buvo arti, nors ir nesilietė. Nojus paslapčia stebėjo, kaip jos krūtinė lengvai kilnojasi su kiekvienu įkvėpimu, vaizduodamasis, kad jų kūnai susiliečia ir juodu vėl pagaliau suartėja.

— Man patinka, — pasakė ji, gurkštelėjusi burbono. — Visada mėgau audras su perkūnija. Net būdama nedidelė mergaitė.

— Kodėl? — paklausė Nojus beveik nesąmoningai, kad atgautų savitvardą.

— Nežinau. Tiesiog jos man atrodė romantiškos.

Akimirksnį ji tylėjo, ir Nojus jos smaragdinėse akyse matė židinio liepsnos atšvaitus. Paskui vėl prašneko:

— Ar prisimeni, kaip sėdėjom drauge ir žiūrėjom į audrą, iki mano išvažiavimo likus keletui vakarų?

— Žinoma.

— Grįžusi namo, galvodavau apie tai nuolatos. Ir kaip tu atrodei tą naktį. Tokį tave prisimindavau visada.

— Ar labai pasikeičiau?

Ji dar gurkštelėjo burbono, jausdama, kaip užlieja šiluma. Atsakydama palietė jo ranką.

— Tiesą sakant, ne. Tik kai kuriais bruožais. Žinoma, tu suvyriškėjai, turi daugiau gyvenimo patirties, tačiau tavo akyse neužgeso pirmykštis švytėjimas. Tebeskaitai poeziją ir plaukioji upėmis. Ir išsaugojai švelnumą, jo nesunaikino net karas.

Jis mąstė apie tai, ką ji pasakė, jausdamas jos ranką ant savo rankos, jos nykštį, lėtai braižantį jam ant odos apskritimus.

— Eli, pirma klausei, ką labiausiai atsimenu iš tos vasaros. O ką tu prisimeni?

Ji kiek padelsė prieš atsakydama. Jos balsas regis, atsklido iš kažkur kitur.

— Prisimenu, kaip mylėjomės. Tą prisimenu labiausiai. Man tu buvai pirmasis, ir tai buvo daug nuostabiau, negu kada nors įsivaizdavau.

Nojus gėrė burbono, nugrimzdęs į prisiminimus. Stengdamasis atgaivinti senus jausmus, jis palingavo galvą. Deja, tai padaryti jau buvo nelengva. O ji kalbėjo toliau:

— Prisimenu, tada taip bijojau, kad net drebėjau, buvau nepaprastai susijaudinusi. Džiaugiuosi, jog buvai pirmasis. Džiaugiuosi, jog galėjome tuo pasidalyti.

— Aš taip pat.

— Ir tu bijojai, kaip ir aš?

Nojus tylėdamas linktelėjo, ji nusišypsojo, pradžiuginta jo sąžiningumo.

— Taip ir maniau. Visada buvai drovus. Ypač iš pradžių. Prisimenu, paklausei, ar turiu draugą, ir kai pasakiau, kad taip, buvai beveik paliovęs su manimi kalbėtis.

— Nenorėjau tarp judviejų įsiterpti.

— Nors galiausiai neištverei, nepaisydamas savo pripažintos nekaltybės, — pasakė ji šypsodamasi. — Ir aš patenkinta, kad taip pasielgei.

— Kada galų gale pasakei jam apie mus?

— Grįžusi namo.

— Ar buvo sunku?

— Visai ne. Aš mylėjau tave.

Ji spūstelėjo jam ranką, paleido, pasislinko arčiau. Apsivijo ranka apie jo ranką, sūpuodama ją, padėjo galvą jam ant peties. Jis galėjo užuosti, taip maloniai kvepiančią kaip lietus ir tokią šiltą. Ji tyliai kalbėjo:

— Ar prisimeni, kaip ėjome namo po šventės? Paklausiau, ar norėtum vėl mane pamatyti. Tu tik linktelėjai galvą ir netarei nė žodžio. Aš nelabai tavim patikėjau.

— Niekada nebuvau sutikęs kitos, panašios į tave. Negalėjau susilaikyti. Tačiau nežinojau, ką sakyti.

— Suprantu. Niekada nemokėdavai nieko paslėpti. Tavo akyse visados tave išduodavo. Turi nuostabiausias akis, kokias kada nors esu mačiusi.

Ji kilstelėjo galvą nuo jo peties ir pažvelgė tiesiai į jį. Jai kalbant, jos balsas beveik virto šnabždesiu.

— Manau, jog tą vasarą mylėjau tave užvis labiausiai.

Vėl plykstelėjo žaibas. Prieš nugriaudint perkūnui, jų akys susitiko. Kad ir kaip jie bandė išdildyti tuos keturiolika metų, abu jautė permainą nuo vakar. Kai pagaliau griaustinis trenkė, Nojus atsiduso ir nusigręžė į langą.

— Tikiuosi, perskaitei mano rašytus laiškus, — ištarė jis.

Ji ilgokai tylėjo.

— Ne tik tu rašei, Nojau. Nesakiau tau, bet, grįžusi namo, prirašiau tau tuzinus laiškų. Tačiau nė vieno neišsiunčiau.

— Kodėl? — nustebo Nojus.

— Turbūt pernelyg bijojau.

Ko?

— Gal dėl to, jog tai nebuvo taip tikra, kaip aš maniau. Galbūt, kad pamiršai mane.

— Niekada taip nebūčiau galėjęs pasielgti. Tokia mintis nebuvo nė į galvą atėjusi.

— Dabar tai žinau. Matau, žiūrėdama į tave. Tačiau tada buvo visai kas kita. Nesuvokiau daugybės dalykų, jaunos mergaitės protas tiesiog dar neįstengė jų atsirinkti.

— Ką turi omenyje?

Ji delsė, norėdama susikaupti.

— Kai negavau nė vieno tavo laiško, nežinojau, ką ir galvoti. Prisimenu, kai papasakojau savo geriausiai draugei apie tai, kas atsitiko tą vasarą, ji pasakė, kad gavai, ko norėjai, ir nė kiek nenustebo, jog tu nerašai. Nepatikėjau, kad esi toks, niekados netikėjau, tačiau tai girdėdama ir apgalvojusi visas mūsų skirtybes, buvau priversta suklusti: gal ta vasara man reiškė daugiau negu tau... Ir tuomet, viską apmąsčiusi, išgirdau šį tą iš Saros. Ji pasakė, kad išvykai iš Niu Berno.

— Finas ir Sara visada žinojo, kur aš.

Ji ranka jį sustabdė.

— Žinau, bet niekada jų neklausinėjau. Maniau, kad išvažiavai iš Niu Berno pradėti naujo gyvenimo vienas, be manęs. Taigi kodėl turėtum rašyti ar skambinti? Arba atvažiuoti pas mane?

Nojus tylėdamas žiūrėjo pro šalį, o ji kalbėjo toliau:

— Laikui slenkant, skausmas pamažu apmalšo, pagaliau įstengiau susitaikyti su tuo, kas yra. Bent aš taip maniau. Tačiau netrukus pastebėjau, kad kiekviename sutiktame vaikine ieškojau tavęs, ir kai jausmai tapdavo pernelyg stiprūs, vėl tau rašydavau. Deja, niekados neišsiunčiau nė vieno laiško, bijodama to, ką galiu apie tave sužinoti. Juk, išvykai pradėti savo gyvenimo, ir nenorėjau net pagalvoti, jog tu myli ką nors kitą. Troškau prisiminti mus tokius kaip tą vasarą. Nenorėjau kada nors tai prarasti.

Ji viską išsakė taip švelniai ir taip tyrai, kad Nojus vos nepabučiavo jos. Bet nepadarė to. Jis grūmėsi su šia pagunda ir jai atsispyrė, suprasdamas, kad ne to jai dabar reikia. Tačiau ji taip nuostabiai su juo elgėsi, lytėdama jį...

— Paskutinį laišką parašiau prieš kelerius metus. Sutikusi Loną, parašiau tavo tėčiui, norėdama sužinoti, kur tu esi. Bet buvo praėję daug laiko nuo tada, kai mačiau tave, ir nebuvau tikra, ar jis dar tebegyvena tenai. Be to, prasidėjo karas...

Ji nutęsė, ir akimirką jie sėdėjo tylėdami, paskendę savo mintyse. Žaibas vėl perskrodė dangų. Galiausiai Nojus sudrumstė tylą.

— Labai gaila, kad tų laiškų neišsiuntei.

— Kodėl?

— Tiesiog būčiau žinojęs, kaip tu gyveni, kas tau atsitiko.

— Dar būtum nusivylęs. Mano gyvenimas visai neįdomus. Be to, nesu tokia pat, kokią prisimeni.

— Esi geresnė, negu prisimenu, Eli.

— Ak, Nojau, tu toks malonus.

Jis patylėjo ir ūmai sumojo, kad jeigu dabar neprabils, tai ir tūnos savo kiaute, kaip tūnojo paskutinius keturiolika metų. Tačiau dabar kažkas skatino jį kalbėti, ir jis pakluso tam kažkam, vildamasis, kad galbūt jam pavyks vėl susigrąžinti tai, ką jie patyrė prieš daugelį metų.

— Sakau tai ne iš mandagumo. Sakau todėl, kad myliu tave ir visada mylėjau. Labiau, nei gali įsivaizduoti.

Židinyje kažkas spragtelėjo, į kaminą pažiro kibirkštys, ir abu pamatė rusenančius nuodėgulius. Reikėjo į židinį įmesti malkų, bet nė vienas nekrustelėjo.

Eli išgėrė dar gurkšnį burbono ir kiek apsvaigo. Tačiau ne tik alkoholio paveikta ji pasislinko artėliau prie Nojaus, ją traukė jo skleidžiama šiluma. Pažvelgusi pro langą, išvydo juodus debesis.

— Leisk man pakurstyti židinį, — tarė Nojus, kuriam reikėjo susivokti, ir Eli paleido jo ranką. Jis nuėjo prie židinio, atstūmė pinučius, įmetė keletą pliauskų ir žarstekliu pataisė nuodėgulius, laukdamas, kol įsidegs ką tik sumestos malkos.

Ugnis įsigavo, ir Nojus grįžo atgal. Ji vėl prie jo prisiglaudė, kaip ir pirma, padėdama galvą jam ant peties, švelniai glostydama jam krūtinę. Nojus pasilenkė arčiau ir sušnabždėjo jai į ausį.

— Ar atsimeni, kaip mudu kartą šitaip jau sėdėjom? Kai buvome jauni.

Ji nusišypsojo galvodama tą patį, ir jie apsikabinę vėl žvelgė į liepsną ir dūmus.

— Nojau, tu niekada manęs neklausei, bet noriu, kad kai ką žinotum.

— Ką žinočiau?

Jos balsas buvo švelnus.

— Aš niekada neturėjau kito vyro, Nojau. Buvai man pirmasis ir tebesi vienintelis vyras, su kuriuo mylėjausi. Nesitikiu iš tavo lūpų išgirsti to paties, bet noriu, kad žinotum.

Nojus tylėdamas nusigrįžo. Žiūrint į liepsną, jai buvo šilčiau. Jos ranka slinko po marškiniais, jo raumenimis, tvirtais ir stipriais, kai juodu susiliesdavo.

Ji prisiminė: šitaip jie buvo apsikabinę tada, jų manymu, paskutinį sykį. Jie sėdėjo ant jūros pylimo, supilto, norint sulaikyti Neuse upės vandenį. Ji verkė, nes atrodė kad juodu niekada nebepasimatys, ir nebetikėjo, jog vėl kada nors bus laiminga. Atsisveikindamas jis įspraudė jai rankon prirašytą lapelį, kurį perskaitė pakeliui į namus. Eli išsaugojo jį ir kartais perskaitydavo visą, o kartais — tik dalį. Vieną vietą yra skaičiusi mažiausiai šimtą kartų, ir kažkodėl dabar ji atgijo jos galvoje.

Mūsų sielos giminingos, ir tai labiausiai žeidžia mums skiriantis. Galbūt jos visada tokios buvo ir bus. Galbūt mes jau nugyvenome tūkstantį gyvenimų pries šį ir kiekviename buvom radį vienas kitą. Galbūt kiekvieną kartą buvome priversti išsiskirti dėl tam tikrų priežasčių. Vadinasi, šis atsisveikinimas yra ir atsisveikinimas su pastaraisiais dešimt tūkstančių metų, ir įžanga į tai, kas dar bus ateityje.

Žvelgdamas į tave, matau tavo grožį, grakštumą ir žinau, jog šie bruožai vis tobulės sulig kiekvienu nauju tavo gyvenimu. Žinau, jog kiekvieną savo gyvenimą, buvusį prieš šį, praleidau ieškodamas tavęs. Ne moters, panašios į tave, bet tavęs, nes mudviejų sielos visada turėjo būti kartu. Ir štai dėl mums abiem nesuprantamos priežasties esame priversti vienas kitam ištarti „sudie“.

Labai norėčiau pasakyti, jog tai mums išeis į gera, ir prižadu padaryti viską, ką galiu, kad taip ir būtų. Tačiau jeigu mes niekada ne besusitiksime ir dabar iš tikrųjų turime atsisveikinti, žinau, vėl pasimatysim kitame gyvenime. Vėl rasime vienas kitą, galbūt švies kitos žvaigždės, ir mes mylėsime vienas kitą ne tik tuomet, bet ir prieš tai buvusiais laikais.

Ar gali taip būti, stebėjosi ji. Ar jis teisus?

Ji nelabai tuo patikėjo tada, bet norėjo būti ištikima jo pažadui, jei paaiškėtų, jog tai tiesa. Ši mintis ją guodė daugybę sunkių valandėlių. Tačiau dabar, kai juodu sėdi čia, jai atrodė, kad išmėginama tiesa, jog jiems visada lemta būti atskirai. Nors žvaigždės ir ne tos pačios, kai jie buvo kartu paskutinį sykį.

Gal jiems taip lemta, bet ji nenorėjo apie tai galvoti.? Palinko prie jo, jautė karštį įsitvieskiant tarp jų, jautė jo kūną, jautė ranką, ją apkabinusią. Jos kūnas ėmė virpėti laukdamas, kaip ir tada, kai juodu pirmąkart buvo drauge.

Čia taip gera. Tiesiog nuostabu. Židinys, vynas, audra — regis, negalėjo būti nieko puikesnio. Panašu į stebuklą, tarsi nebūta tų skyrium praleistų metų.

Dangų perskrodė žaibas. Liepsna šokčiojo baltai įkaitusiomis malkomis, skleisdama šilumą. Spalio lietus užtraukė langus, nustelbdamas visus kitus garsus.

Tada jie leidosi nešami to, su kuo grūmėsi pastaruosius keturiolika metų. Eli kilstelėjo galvą nuo jo peties, pažvelgė į jį padūmavusiomis akimis. Nojus ją švelniai pabučiavo į lūpas. Ji pakėlė ranką, palietė jo veidą ir ėmė švelniai glostyti pirštais. Jis iš lėto pasilenkė, vėl ją pabučiavo vos prisiliesdamas, ir ji jam atsakė tuo pačiu, jausdama, kaip aistra tirpdo išsiskyrimo metus.

Ji užsimerkė, pravėrė lūpas, jo pirštams pamažu, švelniai braukiant aukštyn žemyn per jos rankas. Jis bučiavo jai kaklą, skruostus, akių vokus, ir ji jautė jo lūpų drėgmę visur, kur tik jis prisiliesdavo. Paėmusi jį už rankos padėjo ant savo krūtų, gerklę vėl sugniaužė graudulys, kai jis atsargiai palietė jas per ploną marškinių medžiagą.

Pasaulis atrodė pasakiškas, ji atšlijo nuo jo, jos veidas užsiliepsnojo nuo židinio šilumos. Tylėdama ėmė sagstyti jo marškinius. Jis žiūrėjo į ją, taip darančią, ir klausėsi jos tylaus alsavimo, rankoms pamažu slenkant žemyn. Su kiekviena saga jautė jos pirštus, braukiančius jam per odą. Atsagsčiusi visas sagas, ji meiliai jam nusišypsojo. Jos rankos slydo po marškiniais, vos liesdamos jo kūną, taip pat atsargiai jį tyrinėdamos. Nojus buvo įkaitęs, ji glostė jo prakaituotą krūtinę, tarp pirštų jausdama plaukus. Pasilenkė ir švelniai pabučiavo jam į kaklą, prieš tai nusmaukusi nuo pečių marškinius ir sunėrusi jo rankas už nugaros. Ir kai, pakreipęs pečius, jis išsinėrė iš rankovių, leidosi pabučiuojama.

Nojus siekė jos neskubėdamas. Pakėlė jos marškinius ir, prieš juos nuvilkdamas, pirštu perbraukė jai per pilvą. Ji išgirdo trumpą atodūsį, kai jis palenkė galvą ir pabučiavo jai tarp krūtų, paskui iš lėto liežuviu pasiekė jos kaklą. Jo rankos švelniai glamonėjo jai nugarą, rankas, pečius, ir ji jautė, kaip jų įkaitę kūnai susiglaudžia oda prie odos. Jis bučiavo ir švelniai kandžiojo jai kaklą, kai ji atsiklaupė ir leido jam atsagstyti sagas. Ji susirado jo džinsų užtrauktuką, jį atsegė ir žiūrėjo, kaip jis juos nusimauna. Kone sulėtintai jų nuogi kūnai pagaliau susiglaudė, apimti virpulio, prisimindami tai, kuo jau kartą buvo dalijęsi.

Jis liežuviu braukė jai per kaklą, o rankos glostė lygią, karštą jos krūtų odą, slinko žemyn per pilvą, bambą ir vėl į viršų. Jis buvo apstulbintas jos grožio. Jos žvilgantys plaukai mirguliavo nuo židinio šviesos. Oda buvo švelni ir glotni, beveik spindinti. Jis pajuto jos raginančias rankąs ant savo nugaros.

Jie atsigulė prie pat židinio, ir atrodė, kad šiluma sutirštino orą. Jos nugara buvo kiek sulenkta, kai jis vienu grakščiu judesiu atsidūrė ant jos ir apglėbė ją. Jo keliai suspaudė jos šlaunis. Pakėlusi galvą, ji pabučiavo jam smakrą ir kaklą, sunkiai kvėpuodama, lieždama pečius ir jo prakaitą. Perbraukė rankomis jam plaukus, jo rankų raumenys buvo sustangrėję nuo įtampos.

Kiek viliokiškai suraukusi antakius, prisitraukė jį arčiau, bet jis nepasidavė. Paskui pats pasilenkė žemiau ir lengvai patrynė savo krūtine jos kūną, ir ji pajuto, kaip jos kūnas atsako į glamones laukimu. Jis darė tai neskubėdamas daugybę kartų, bučiuodamas kiekvieną jos kūno lopinėlį, klausydamasis jos švelnaus murmėjimo, jam judant virš jos.

Jis glamonėjo ją tol, kol ji nebegalėjo tverti, ir kai pagaliau jie susijungė, ji garsiai suriko ir stipriai suleido pirštus jam į nugarą. Ji paslėpė veidą jo kaklo duobutėje ir pajuto jį giliai savyje, pajuto jo jėgą ir švelnumą, jo kūną ir sielą. Ji judėjo ritmingai, leisdama jam plukdyti ją ten, kur tik jis nori, ten, kur jai skirta būti.

Ji atsimerkė ir žiūrėjo į jį židinio šviesoje, žavėdamasi jo grožiu. Ji matė jo kūną, blizgantį nuo skaidraus prakaito, ir stebėjo, kaip jo lašeliai teka krūtine žemyn ir krinta ant jos tartum lietus už langų. Ir sulig kiekvienu lašeliu, sulig kiekvienu įkvėpimu ji jautė save, jautė, kaip tolsta visa atsakomybė, visas jos gyvenimas.

Jų kūnai atidavė vienas kitam tai, kas buvo juose susitvenkę, ką jie buvo gavę vienas iš kito, ir jai buvo atlyginta pajautimais, kurių dar niekada nebuvo patyrusi. Eli virpėjo, tas virpulys apėmė ją visą, čia sustiprėdamas, čia vėl atlėgdamas; ji stengėsi sulaikyti kvėpavimą, virpčiodama po Nojaus kūnu. Bet vienai bangai atslūgus, užplūsdavo antra, ir ji ėmė jas jausti ilgais intervalais, vieną po kitos. Kai liovėsi lyti ir nusileido saulė, jos kūnas buvo išsekęs, bet vis dar geidžiantis, kad tas malonumas nesibaigtų.

Jie praleido dieną vienas kito glėbyje, vis mylėdamiesi prie židinio, o paskui apsikabinę, žiūrėdami į besirangančią apie malkas ugnį. Kartais jis deklamuodavo jai vieną savo mėgstamiausių eilėraščių, o ji gulėjo šalia užsimerkusi ir klausėsi, beveik jausdama žodžius. Kai plūstelėdavo banga, jie vėl mylėdavosi, jų rankos susipindavo, ir tarp bučinių jis šnabždėjo meilės žodžius.

Taip jie praleido visą vakarą, atsigriebdami už išsiskyrimo metus, ir visą naktį miegojo apsikabinę. Retkarčiais jis prabusdavo ir žvelgdavo į ją, jos kūną, nuilsusį ir švytintį, jausdamasis taip, tarsi staiga viskas šiame pasaulyje būtų atsistoję į savo vietas.

Kartą, stebint ją prieš aušrą, jos akys virpėdamos atsimerkė, ji nusišypsojo ir ranka siekė jo veido. Jis švelniai užspaudė pirštais jai lūpas, kad ji nekalbėtų, ir juodu ilgai ilgai žvelgė vienas į kitą.

Nurijęs gerklę gniaužiantį gumulą, jis sušnabždėjo:

— Tu esi atsakas į visas mano maldas. Tu esi daina, svajonė, šnabždesys, ir nesuprantu, kaip aš galėjau taip ilgai gyventi be tavęs. Myliu tave, Eli, labiau, negu gali įsivaizduoti. Visada mylėjau ir visada mylėsiu.

— O, Nojau, — pasakė glausdama jį prie savęs. Ji jo geidė, jai jo reikėjo dabar labiau negu kada nors, kaip nieko kito pasaulyje.

T eismo rūmuose

Tą rytą trys vyrai — du advokatai ir teisėjas — sėdėjo biure, kol baigė kalbėti Lonas. Valandėlę padelsęs, teisėjas atsakė.

— Tai neįprastas prašymas, — tarė jis, apsvarstęs padėtį. — Man rodos, jog teismo procesas puikiausiai galėtų baigtis šiandien. Ar norite pasakyti, kad šis neatidėliotinas reikalas negali palaukti iki vakaro arba rytojaus?

— Ne, jūsų kilnybe, negali, — atsakė Lonas pernelyg skubotai. Atsipalaiduok, tarė sau. Giliai įkvėpk.

— Ir tai susiję su šia byla?

— Ne, jūsų kilnybe. Nors ir neįprasta, tai asmeniškas reikalas, ir turiu nedelsdamas jį sutvarkyti. — Puiku, jau geriau, pagalvojo Lonas.

Teisėjas atsilošė kėdėje, akimirką sverdamas Lono žodžius.

— Pone Beitsai, ką jūs apie tai manote?

Beitsas atsikosėjo.

— Ponas Hamondas paskambino man šį rytą, ir aš jau pasikalbėjau su savo klientais. Jie neprieštarauja, kad byla būtų atidėta iki pirmadienio.

— Štai kaip, — tarė teisėjas. — Ar tai nepakenks jūsų klientams?

— Manau, kad ne, — tarė Beitsas. — Ponas Hamondas sutiko atnaujinti svarstymą kažkokiu klausimu, kuris dar nenagrinėtas šiame teismo procese.

Teisėjas rūsčiai pažvelgė į juos abu ir susimąstė.

— Man tai nepatinka, — pagaliau pasakė, — visai nepatinka. Bet ponas Hamondas niekada nieko panašaus nėra prašęs, todėl manau, jog tas reikalas jam labai svarbus.

Jis padarė efektingą pauzę, pasklaidė keletą dokumentų ant savo stalo ir tarė:

— Sutinku atidėti iki pirmadienio. Devintos valandos.

— Dėkoju, jūsų kilnybe, — tarė Lonas.

Po valandėlės jis jau ėjo iš teismo rūmų prie automobilio, kurį buvo pasistatęs skersai gatvės, ir sėdęs į jį, virpančiomis rankomis pasuko į Niu Berną.

Netikėta viešnia

Kol Eli svetainėje miegojo, Nojus paruošė jai pusryčius. Kumpis, bandelės, kava, ir nieko daugiau. Kai ji prabudo, padėjo priešais ją padėklą, ir, vos baigę valgyti, jie vėl ėmė mylėtis. Tai buvo nemąžtantis, galingas patvirtinimas to, kas buvo nutikę prieš dieną. Eli išrietė nugarą ir garsiai šūktelėjo, paskutinei nenusakomo malonumo bangai užliejus, tada apsivijo jį rankomis, ir jie, ūmai pasijutę išsekinti, atsiduso unisonu.

Jie kartu nusimaudė po dušu, vėliau apsivilko per naktį išdžiūvusią suknelę. Visą rytą ji buvo su Nojumi. Abu pašėrė Klem, apžiūrėjo, ar audra neapgadino langų. Dvi pušys buvo nulenktos, bet nė viena nepadarė didelės žalos. Nuo stoginės nuplėštos malksnos, šiaip ūkis visiškai nenukentėjo.

Didesnę ryto dalį jis laikė ją už rankos, jųdviejų pokalbis buvo nerišlus, o kartais Nojus ilgam nutildavo ir įdėmiai žvelgdavo į ją. Jam taip žiūrint, Eli jautė turinti ką nors pasakyti, bet niekaip neįstengė sugalvoti — ką. Paskendusi mintyse, tik pabučiuodavo jį, ir tiek.

Prieš pat vidurdienį Nojus ir Eli sugrįžo priešpiečių. Abudu buvo išalkę, nes vakar nedaug tevalgė. Jie pasitenkino tuo, ką turėjo po ranka: pasikepė vištienos, pasiskrudino bandelių. Paskui užkandžiavo verandoje, strazdui giedant serenadą.

Plaudami indus, jie išgirdo beldžiant į duris. Nojus paliko Eli virtuvėje.

Beldimas vėl pasikartojo.

— Ateinu, — šūktelėjo Nojus.

Beldimas darėsi vis atkaklesnis.

Nojus priėjo prie durų.

Kažkas vis beldėsi ir beldėsi be perstojo.

— Ateinu, — tarė vėl, atidarydamas duris.

— O, Dieve mano!

Nojus išvydo gražią apie penkiasdešimties metų moterį, kurią būtų atpažinęs visur.

Jam užkando žadą.

— Sveikas, Nojau, — pagaliau ištarė ji.

Nojus tylėjo.

— Ar galiu užeiti? — paklausė ji ramiu, neišsiduodančiu balsu.

Jis vos išlemeno atsakymą, jai sekant iš paskos, ir sustojo tik priešais laiptus.

— Kas atėjo? — sušuko Eli iš virtuvės, ir moteris grįžtelėjo į jos balsą.

— Tai tavo motina, — galiausiai atsakė, po savo žodžių tučtuojau išgirdęs dūžtant stiklą.

— Supratau, kad važiuosi čionai, — tarė Anė Nelson dukteriai, kai jie trise susėdo prie kavos stalelio svetainėje.

— Iš kur galėjai žinoti, kur važiuosiu?

— Tu esi mano dukra. Kada nors, kai pati turėsi vaikų, suprasi. — Ji nusišypsojo, bet kalbėjo šaltai, ir Nojus įsivaizdavo, kaip jai turėjo būti sunku tam ryžtis. — Ir aš mačiau tą straipsnį ir pastebėjau, kaip tu reagavai. Mačiau, kokia įsitempusi buvai pastarąsias kelias savaites. Kai pasakei, kad ketini apsipirkti miestelyje netoli pakrantės, iškart supratau, ką sumanei.

— O kaip tėtis?

Anė Nelson papurtė galvą.

— Na, apie tai nesakiau nei tavo tėvui, nei kam nors kitam. Niekam nepasakojau, kur važiuoju šiandien.

Akimirką viešpatavo tyla. Juodu spėliojo, kas bus toliau, tačiau Anė tylėjo.

— Kodėl atvažiavai? — galop neištvėrė Eli.

Jos motina nustebusi suraukė antakius.

— O aš maniau vienintelė užduosianti tokį klausimą.

Eli išblyško.

— Atvažiavau, nes turėjau atvažiuoti, — atsakė jai motina. — Esu įsitikinusi, kad ir tu atvažiavai dėl tos pačios priežasties. Na, ar aš teisi?

Eli pritariamai linktelėjo galva.

Anė kreipėsi į Nojų:

— Pastarosios dienos tau pilnos netikėtumų, tiesa?

— Taip, — ramiai atsakė Nojus, ir ji nusišypsojo jam.

— Žinau, kad tau taip neatrodo, bet tu visada man patikai, Nojau. Tiesiog maniau, jog netinki mano dukteriai. Ar gali šitai suprasti?

Prieš atsakydamas jis papurtė galvą, jo balsas buvo rimtas.

— Ne, anaiptol. Tai buvo neteisinga ir mano, ir Eli atžvilgiu. Kitaip Eli čia nebūtų atvažiavusi.

Ji stebėjo jį kalbantį, tačiau tylėjo. Eli, suprasdama motinos argumentą, įsiterpė:

— Kodėl sakai, jog turėjai čia atvažiuoti? Nepasitiki manimi?

Anė atsigręžė į dukterį.

— Čia nieko dėtas pasitikėjimas. Tai susiję su Lonu. Vakar vakare jis paskambino man į namus, norėdamas pasikalbėti apie Nojų. O dabar Lonas pakeliui į čia. Jis atrodė labai prislėgtas. Pamaniau, jog turėtum apie tai žinoti.

Eli staigiai įkvėpė.

— Jis važiuoja čionai?

— Taip, dabar, kai mes kalbamės. Pasistengė, kad teismo procesas būtų atidėtas iki kitos savaitės. Man rodos, jis jau netoli Niu Berno, o gal jau ir atvažiavo.

— Ką tu jam pasakei?

— Ne kažin ką. Bet jis viską žino. Pats viską išsiaiškino. Prisiminė, kaip jam kadaise pasakojau apie Nojų.

Eli vos tvardėsi.

— Ar prasitarei jam, kad aš čia?

— Ne, ir nepasakysiu. Tai judviejų reikalas. Bet jį gerai pažindama neabejoju, kad jis ras tave čia, jeigu pasiliksi. Jam užteks tik vienur kitur paskambinti. Juk ir aš susivokiau, kur tave rasti.

Eli, nors ir akivaizdžiai sunerimusi, nusišypsojo motinai.

— Ačiū, — tarė, ir motina palietė jos ranką.

— Suprantu, kad mudvi nesutariame, Eli, kad mūsų požiūriai niekad nesutampa. Nesu tobula, bet dariau viską, ką galėjau, kad išauklėčiau tave. Aš — tavo motina ir visados ja būsiu. Taigi visados tave mylėsiu.

Kiek patylėjusi Eli tarė:

— Kaip turėčiau elgtis?

— Nežinau, Eli. Tai priklauso nuo tavęs. Bet aš rimtai susimąstyčiau. Pagalvok, ko iš tikrųjų tu nori.

Eli nusisuko paraudusiomis akimis. Jos skruostu nuriedėjo ašara.

— Nežinau... — nutęsė ji, o motina suspaudė jai ranką.

Anė pažvelgė į Nojų, nuleidusį galvą, įdėmiai besiklausantį. Paskui, supratęs padėties keblumą ir linktelėjęs galva, Nojus atsistojo ir išėjo iš kambario.

Anė sušnabždėjo:

— Ar myli Nojų?

— Taip, myliu, — tyliai atsakė Eli. — Labai myliu.

— O Loną?

— Taip. Ir jį myliu. Jis man brangus, bet kitaip. Su juo nesijaučiu taip, kaip su Nojumi.

— Niekas kitas už tave nieko nenuspręs, — tarė motina ir paleido Eli ranką. — Negaliu spręsti už tave, Eli, tu pati turi apsispręsti. Noriu, kad žinotum, jog myliu tave. Ir visada mylėsiu. Suprantu, tai nepadės, deja, tai viskas, kuo galiu tave paremti.

Ji pasirausė rankinuke ir ištraukė virvele surištą pluoštelį laiškų — senų, kiek pageltusių vokų.

— Šiuos laiškus tau parašė Nojus. Neišmečiau jų, bet ir nebuvau atplėšusi. Žinau, jog buvo nevalia juos nuo tavęs nuslėpti, gailiuosi dėl to. Taip stengiausi tave apsaugoti. Nemaniau...

Eli juos paėmė ir sukrėsta paglostė ranka.

— Turiu važiuoti, Eli. Tau reikia apsispręsti, o laiko liko mažai. Ar nori, kad pasilikčiau miestelyje?

Eli pakratė galvą.

— Ne, viskas priklauso tik nuo manęs.

Anė akimirką žvelgė į dukterį stebėdamasi. Galiausiai atsistojo, apėjo aplinkui stalą, pasilenkė ir pabučiavo dukteriai į skruostą. Į ją buvo įsmeigtos klausiančios dukters akys.

— Ką ketini daryti? — pasidomėjo atsitraukdama.

— Nežinau, — po ilgokos pauzės atsakė Eli.

Jos dar kiek pastovėjo apsikabinusios.

— Ačiū, kad atvažiavai, — tarė Eli. — Myliu tave.

— Ir aš tave myliu.

Motinai einant pro duris, Eli pasirodė, kad išgirdo savo motinos šnabždesį: „Klausyk savo širdies“, bet nebuvo tuo tikra.

K r yžkelės

Nojus atidarė duris išeinančiai Anei Nelson.

— Sudie, Nojau, — tarė ji taikiai. Jie tylomis linktelėjo. Nebebuvo ko pridurti, abu tai suprato. Ji nusigręžė, durys užsivėrė. Nojus žiūrėjo, kaip ji eina prie automobilio, sėda į jį ir neatsisukdama nuvažiuoja. Stipri moteris, — pagalvojo Nojus ir sumojo, iš ko Eli paveldėjo tvirtumą.

Žvilgtelėjęs į svetainę, Nojus pamatė Eli, sėdinčią nusvarinta galva, tada nuėjo į galinę verandą, suprasdamas, kad ji nori pabūti viena. Jis tyliai atsisėdo į supamąjį krėslą ir ėmė stebėti čiurlenantį vandenį, iš lėto slenkant minutėms.

Kai jam pasirodė, kad praėjo amžinybė, išgirdo atsidarant galines duris. Jis neatsigręžė — kažkodėl negalėjo, tik pajuto, kaip ji atsisėdo šalia jo.

— Atleisk, — pasakė Eli, — nesitikėjau, kad šitaip atsitiks.

— Neatsiprašinėk. Abu suprantame, jog kada nors tai turėjo įvykti.

— Ir vis dėlto man labai sunku.

— Žinau, — galų gale jis atsisuko ir paėmė ją už rankos. — Ar galėčiau ką nors padaryti, kad būtų lengviau?

— Ne, — atsakė ji. — Tikrai nieko. Turiu tai padaryti viena. Be to, dar net nežinau, ką jam pasakysiu. — Ji žvelgė žemyn, jos balsas sušvelnėjo ir kiek pritilo, lyg būtų kalbėjusi sau. — Manau, jog tai priklauso nuo jo ir nuo to, kiek jis apie mus žino. Jeigu mano motina neklysta, jis tik kai ką įtaria, bet nieko tikro nežino.

Nojus pajuto, kaip sugniaužė skrandį. Kai pagaliau prabilo, jo balsas buvo tvirtas, bet Eli išgirdo skausmo gaidelę.

— Juk neketini jam papasakoti apie mus, ar ne?

— Nežinau. Tikrai nežinau. Sėdėdama svetainėje, klausiau savęs, ko iš tikrųjų trokštu gyvenime. — Ji suspaudė jam ranką. — Ar numanai, koks buvo atsakymas? Ogi toks, jog trokštu dviejų dalykų. Pirmas — noriu tavęs. Myliu tave ir visada mylėsiu.

Дата добавления: 2015-10-31