Ji sunkiai atsiduso.

— Tačiau noriu ir laimingos pabaigos, noriu, kad nė vienas nebūtų įskaudintas. Ir žinau: jeigu pasiliksiu čia, bus įskaudinti kiti žmonės. Ypač Lonas. Nemelavau sakydama, jog myliu jį. Su juo nesijaučiu taip, kaip su tavim, bet jis man rūpi, ir, jo nepaisydama, būčiau nesąžininga. Be to, pasilikdama čia įskaudinsiu ir savo šeimą, ir draugus. Išduosiu visus, kuriuos gerai pažįstu... Nežinau, ar galiu šitaip pasielgti.

— Tu negali savo gyvenimo paaukoti kitiems. Turi elgtis taip, kaip geriau tau, net jeigu tai ir labai žeistų tuos, kurie tave myli.’

— Žinau, — tarė ji, — bet nesvarbu, ką aš renkuosi, svarbu, su kuo turėsiu gyventi. Amžinai. Turiu ryžtis ir žengti žingsnį, nebesižvalgydama atgal. Ar tu gali tai suprasti?

Jis neigiamai papurtė galvą ir stengėsi kalbėti tvirtu balsu.

— Jokiu būdu, ne. Ne, jeigu tai reiškia, kad prarasiu tave. Nebeištverčiau šito.

Netardama nė žodžio, ji nuleido galvą. O Nojus susijaudinęs kalbėjo toliau:

— Ar iš tiesų galėtum palikti mane ir pamiršti mudviejų praeitį?

Prieš atsakydama ji prikando lūpą. Jos balsas buvo bepradedąs lūžinėti:

— Nežinau. Turbūt ne.

— Ar tai būtų sąžininga Lono atžvilgiu?

Ji vėl ilgokai neatsakė. Atsistojo, perbraukė ranka veidą, nuėjo į verandos galą ir atsirėmė į sienoją. Susikryžiavo rankas ir, įsistebeilijusi į vandenį, tyliai atsakė:

— Ne.

— Nederėtų šitaip daryti, Eli, — pasakė jis. — Mes suaugę žmonės, mums pasitaikė proga, kurios anksčiau neturėjome. Mums skirta būti kartu. Amžinai.

Jis priėjo prie jos ir uždėjo ranką jai ant peties.

— Nenoriu likusio gyvenimo pragyventi tik galvodamas apie tave ir svajodamas, kas būtų galėję būti. Pasilik su manimi, Eli.

Jos akys pritvinko ašarų.

— Nežinau, ar galiu, — sušnabždėjo.,

— Gali, Eli... Niekad nesijausiu laimingas, žinodamas, jog tu su kitu. Tai pražudytų dalį mano esybės. Tai, ką mes turime, — retas dalykas. Per daug nuostabu, kad šito atsisakytume.

Ji tylėjo. Po valandėlės jis švelniai atgręžė ją į save, paėmė už rankų ir įdėmiai žvelgė į ją, trokšdamas, kad ir ji pažvelgtų į jį. Galiausiai Eli pasižiūrėjo drėgnomis akimis. Po ilgos tylos Nojus nubraukė ašaras jai nuo skruostų.

Jo balsas užsikirto, kai jis išvydo, ką sako jos akys.

— Tu neketini pasilikti, juk taip? — šyptelėjo. — Nori, bet negali.

— Ak, Nojau, — ištarė ji, o ašaros vėl pabiro, — prašau, pasistenk suprasti...

Jis neleido jai kalbėti.

— Žinau, ką bandai pasakyti, — tai įžvelgiu tavo akyse. Bet nenoriu to suprasti, Eli. Nenoriu, kad viskas šitaip pasibaigtų. Nenoriu nė pagalvoti apie tai. Tačiau jeigu išvažiuosi, abu suvokiame, jog niekada jau nepasimatysime.

Ji prisiglaudė prie jo ir pravirko dar labiau, o Nojus tramdė savo paties ašaras.

Jis apkabino ją.

— Eli, negaliu versti, kad liktum su manimi. Kad ir kaip susiklostytų mano gyvenimas, šitų dienų, praleistų su tavimi, nepamiršiu niekados. Metų metus svajojau apie tai.

Jis švelniai ją pabučiavo, ir juodu apsikabino, kaip ir tada, kai ji išlipo iš automobilio prieš dvi dienas. Pagaliau Eli ištrūko iš Nojaus glėbio ir nusišluostė ašaras.

— Turiu susidėti daiktus, Nojau.

Jis nėjo su ja. Susmuko į supamąjį krėslą, ūmai netekęs jėgų. Sekė akimis, kaip ji eina į namą, ir klausėsi, kaip pamažu blėsta jos žingsnių aidas. Neilgai trukus ji pasirodė su nešuliu, kurį atsivežė, ir priėjo prie jo nuleidusi galvą. Padavė jam vakarykštį piešinį. Imdamas jį, Nojus pamatė, kad ji vis dar verkia.

— Štai, Nojau. Nupiešiau jį tau vakar ryte.

Nojus paėmė piešinį, atsargiai, kad neįplėštų, jį išvyniojo.

Tai buvo du vienas kitą perklojantys vaizdai. Vienas pirmame plane, užimantis didesnę puslapio dalį, jo dabartinis portretas, ne prieš keturiolika metų. Nojus pastebėjo, kad Eli nutapė kiekvieną jo veido bruoželį, net randą. Tarsi būtų nukopijavusi jį iš nesenos nuotraukos.

Kitas vaizdas buvo namo fasadas. Detalės taip pat neįtikėtinai tikslios, lyg būtų piešusi sėdėdama po ąžuolu.

— Gražu, Eli. Ačiū, — vos išspaudė šypseną. — Sakiau, kad esi puiki dailininkė.

Ji linktelėjo, jos veidas buvo liūdnas, lūpos kietai sučiauptos. Reikėjo važiuoti.

Juodu iš lėto tylėdami patraukė jos automobilio link. Prie automobilio jis vėl ją apkabino ir nepaleido iš glėbio, kol jo akyse prisirinko ašarų. Pabučiavo ją į lūpas, abu skruostus, tada pirštu švelniai perbraukė tas vietas, kurias ką tik bučiavo.

— Myliu tave, Eli.

— Ir aš tave myliu.

Nojus atidarė automobilio dureles, ir jie dar kartą pasibučiavo. Tada ji slystelėjo už vairo, neatitraukdama nuo jo akių. Pasidėjo šūsnį laiškų ir rankinuką šalia savęs ant sėdynės, apgraibomis susirado raktelius, įjungė variklį. Jis lengvai užsivedė ir ėmė nekantraudamas burgzti. Atėjo metas skirtis.

Nojus stumtelėjo ir abiem rankomis uždarė dureles, Eli nuleido automobilio langą. Matė jo rankų raumenis, šypsnį, įdegusį veidą. Iškišo ranką, ir akimirką Nojus ją palaikė, pirštais švelniai glostydamas jos odą.

— Pasilik su manimi, — nebyliai prašė jis, ir kažkodėl tai ją žeidė labiau, negu būtų galėjusi manyti. Smarkiai pabiro ašaros, ji negalėjo kalbėti. Galop nenoriai nusigręžė ir ištraukė ranką iš jo rankos. Įjungė automobilio pavarą ir nuspaudė akceleratorių kiek žemiau. Jeigu ji neišvažiuos dabar, nebeišvažiuos niekad. Automobiliui pajudėjus, Nojus žengtelėjo atgal.

Suvokus, kas atsitiko, jį apėmė kone transo būsena. Žiūrėjo į lėtai nuvažiuojantį automobilį; girdėjo po jo ratais gurgždantį žvyrą. Automobilis pamažu tolo nuo jo, suko link kelio, vedančio į miestelį. Išvažiuoja — ji išvažiuoja! Tai matydamas Nojus pasijuto lyg apkvaitęs.

Slenka į priekį... pro jį dabar...

Ji pamojo paskutinį sykį nesišypsodama, mostelėjo ir jis. „Neišvažiuok!“ — norėjo sušukti, jai vis tolstant, bet nepasakė nieko, ir automobilis netrukus dingo. Vieninteliai Eli pėdsakai buvo automobilio paliktos provėžos.

Ilgai jis stovėjo nė nekrustelėdamas. Ji išvažiavo taip pat greitai, kaip ir atvažiavo. Šį kartą visiems laikams. Visiems laikams.

Nojus užsimerkė ir dar kartą matė ją išvykstant. Matė vis labiau tolstant automobilį, kuris išsivežė Eli ir jo širdį.

Bet, kaip ir jos motina, jis liūdnai turėjo pripažinti, kad ji niekada nežvelgdavo atgal.

Laiškai iš praeities

Vairuoti pilnomis ašarų akimis buvo sunku, bet ji vis tiek važiavo, vildamasi, jog instinktas ją nuves į viešbutį. Ji neuždarė lango, kad grynas oras praskaidrintų protą, bet pasirodė, jog tai negelbsti. Niekas jai negalėjo dabar pagelbėti.

Ji buvo pavargusi ir nežinojo, iš kur pasisemti energijos pokalbiui su Lonu. Ir ką jam turėtų pasakyti. Nesugalvojo, tačiau tikėjosi, kad, laikui atėjus, kas nors šaus į galvą.

Ji turi ką nors sugalvoti.

Kai privažiavo pakeliamąjį tiltą, vedantį į Front gatvę, jau buvo aprimusi. Gal ne visai, bet pakankamai, kad galėtų kalbėtis su Lonu. Bent ji taip manė.

Judėjimas gatvėse buvo nedidelis, todėl, važiuodama per Niu Berną, turėjo laiko pasižvalgyti į praeivius, vaikštinėjančius savo reikalais. Degalinėje mechanikas krapštinėjosi po naujo automobilio variklio gaubtuvu, o vyras, matyt, jo savininkas, stovėjo šalia jo. Dvi moterys stūmė vaikiškus vežimėlius pro Hoffman-Lane, šnekučiuodamos tarpusavy ir apžiūrinėdamos vitrinas. Priešais Hearns juvelyrinių dirbinių parduotuvę žvaliai žingsniavo elegantiškas vyriškis, nešinas portfeliu.

Ji pasuko automobilį ir išvydo jauną vyrą, iškraunantį bakalėjines prekes iš sunkvežimio, kuris buvo užgriozdinęs dalį gatvės. Kažkas, gal jo laikysena ar judesiai, priminė jai Nojų, prieplaukoje iš vandens traukiantį krabus.

Sustabdyta raudonos šviesos signalo, toliau gatvėje pamatė viešbutį. Ji giliai atsikvėpė, užsidegus žaliai šviesai, ir važiavo lėtai, iki pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, kurią viešbutis dalijosi su keletu kitų įstaigų. Įsukusi į ją, išvydo Lono automobilį, stovintį pačiame priekyje. Nors šalia jo vieta nebuvo užimta, pravažiavo ją ir išsirinko kitą, tolėliau nuo vartų.

Pasuko raktą, variklis tuojau pat nutilo. Tada pasirausė pirštinių skyrelyje, ieškodama veidrodėlio ir šukų, surado padėtus ant Šiaurės Karolinos žemėlapio. Žvelgdama į save, matė, kad jos akys vis dar raudonos ir paburkusios. Kaip ir vakar po lietaus, tyrinėdama savo atvaizdą, gailėjosi, kad nė kiek nepasidažė, nors suabejojo, ar tai bent kiek padėtų. Pamėgino sušukuoti plaukus ant vieno šono, tada perskirti per vidurį, bet galiausiai paliko, kaip buvo.

Eli pasiėmė rankinuką, atsidarė ir dar kartą permetė akimis straipsnį, kuris ją čia atvedė. Kiek daug visko nutiko per tą laiką; sunku net įsivaizduoti, jog prabėgo tik trys savaitės. Neįtikėtina, kad ji atvažiavo tik užvakar. Atrodė, tarsi nuo vakarienės su Nojumi būtų praėjęs visas gyvenimas.

Aplinkui medžiuose švilpavo varnėnai. Ėmė sklaidytis debesys, ir Eli išvydo tarp baltų lopinėlių padangėje atsivėrusias mėlynas properšas. Saulė vis dar buvo apsiblaususi, bet ji žinojo, kad tai truks neilgai. Diena bus graži.

Tokią dieną ji norėtų praleisti su Nojumi; galvodama apie jį, prisiminė laiškus, kuriuos jai atidavė motina, ir paėmė juos.

Atsirišo pundelį ir susirado pirmą jo rašytą jai laišką. Buvo beatplėšianti voką, bet susilaikė, nes manė žinanti, kas jame parašyta. Be abejonės, kas nors paprasta, ką jis nuveikė, vasaros prisiminimai, gal vienas kitas klausimas. Baigdamas turbūt parašė, kad laukia atsakymo. Todėl paėmė paskutinį laišką, tą krūvelės apačioje. Atsisveikinimo laišką. Jis vienintelis ją domino labiausiai. Kaip jis tai išsakė? Kaip ji tai pasakytų?

Vokas buvo plonas. Vienas, gal du puslapiai. Kad ir ką jis ten parašė, tai nebuvo ilgas laiškas. Pirmiausia jį apvertė ir apžiūrėjo kitą pusę. Be pavardės, tik Niu Džersio adresas. Sulaikiusi kvėpavimą, jį atplėšė nagu.

Išlankstydama pastebėjo, kad jis parašytas 1935-ųjų kovo mėnesį.

Dveji su puse metų be jokio atsakymo.

Įsivaizdavo jį, sėdintį prie seno rašomojo stalo, kuriantį laišką, supratusį, kad viskas baigta, ir jai pasirodė, jog ant popieriaus likusios ašarų dėmės. Galbūt tai tik jos vaizduotė.

Ji ištiesino lapą ir ėmė skaityti švelnioje, blandžioje saulės šviesoje, sklindančioje pro langą.

Mano brangiausioji Eli,

Nežinau, ką daugiau pasakyti, išskyrus tai, kad praėjusią naktį negalėjau užmigti, nes supratau, jog viskas, baigta. Man tai kitoks jausmas, toks, kurio niekada nesitikėjau, bet, žvelgdamas į praeitį, manau, kad mūsų istorija ir negalėjo kitaip pasibaigti.

Mudu esame skirtingi. Kilę iš skirtingų pasaulių, tačiau tu vienintelė išmokei mane branginti meilę. Parodei man, ką reiškia rūpintis kitu, ir todėl pasidariau geresnis žmogus. Noriu, jog niekada to neužmirštum.

Nejaučiu jokio kartėlio dėl to, kas atsitiko. Priešingai. Aš ramus, žinau, kad tai, kas buvo užsimezgę tarp mūsų, yra tikra, esu laimingas, jog mudu galėjome pabūti kartu, nors ir trumpai. Ir jeigu ateityje kokiame nors tolimame krašte pamatysime, kiekvienas jau pradėjęs naują gyvenimą, džiaugdamasis tau šypsosiuos ir prisiminsiu, kaip praleidome vasarą po medžiais, mokydamiesi vienas iš kito, ir vienas kitą pamilome. Galbūt akimirksnį ir tu tai pajusi, nusišypsosi man ir atsiduosi prisiminimams, kuriais mes visada dalysimės kartu.

Myliu tave, Eli.

Nojus

Ji iš naujo perskaitė laišką, šį sykį daug lėčiau, paskui trečią kartą, prieš įdėdama atgal į voką. Vėl įsivaizdavo jį, rašantį šį laišką, ir akimirksnį svarstė, ar skaityti kitą, bet suprato, kad ilgiau negali delsti. Jos laukė Lonas.

Išlipusi iš automobilio, kojose jautė silpnumą. Ji stabtelėjo, sunkiai atsiduso ir, eidama per stovėjimo aikštelę, suvokė dar nenusprendusi, ką jam pasakys.

Atsakymas paaiškėjo tik tada, kai ji priėjo prie durų, jas atidarė ir išvydo viešbučio fojė stovintį Loną.

Žiema dviese

Čia pasakojimas baigiasi, taigi užverčiu užrašus, nusiimu akinius ir nusišluostau akis. Jos pavargusios, pasruvusios krauju, tačiau ne tokios dar silpnos. Netrukus, žinoma, nusilps, betgi nei jos, nei aš nesam amžini. Dabar, baigęs skaityti, žvelgiu į ją, bet ji į mane nė nežvilgteli. Tik spokso pro langą į kiemą, kur susitinka draugai ir šeimos.

Mano akys seka jos akis, ir mes stebime tą patį reginį drauge. Per visus šiuos metus kasdieninė dienotvarkė nė kiek nepasikeitė. Kiekvieną rytą, praėjus valandai po pusryčių, pradeda važiuoti jie. Jauni žmonės, pavieniui ar su šeima, atvyksta aplankyti tų, kurie čionai gyvena. Atsiveža nuotraukų, dovanėlių, ir visi sėdi ant suolų arba vaikštinėja takais, kurie apsodinti medžiais ir suprojektuoti taip, kad žmonės jaustųsi lyg supami natūralios gamtos. Kai kurie čia būna visą dieną, o dauguma išvažiuoja po keleto valandų. Jiems išvykus, mane visada apninka liūdesys, man gaila tų, kuriuos jie palieka. Kartais paspėlioju, apie ką galvoja mano draugai, matydami, kaip išvažiuoja jų numylėtiniai, bet suprantu, jog tai ne mano reikalas. Niekada jų ir neklausiu, nes patyriau, kad visiems duota teisė turėti savo paslapčių.

Tačiau netrukus atversiu jums keletą savų.

Užrašus ir didinamąjį stiklą padėjęs ant stalo, pajutau, kaip nuo kiekvieno krustelėjimo ima mausti kaulus, ir dar kartą supratau, koks sustingęs mano kūnas. Netgi skaitymas ryto saulėje nė kiek nepadeda. Tai manęs jau nebestebina. O šiomis dienomis mano kūnas itin paliegęs.

Tačiau nesu visiškas nelaimėlis. Čia dirbantys žmonės mane pažįsta, žino mano ydas ir negalias ir daro viską, ką gali, kad jausčiausi patogiai. Ant stalo krašto jie padeda karštos arbatos, ir aš pasisiekiu ją abiem rankom. Nors įsipilti jos į puodelį reikia šiokių tokių pastangų, bet įsipilu, nes arbata mane sušildo. Tokia mankšta apsaugos mane nuo visiško „surūdijimo“. O kad aš surūdijęs, nėra jokios abejonės. Surūdijęs lyg niekam nebereikalingas dvidešimties metų senumo automobilis Evergleidse.

Šį rytą, kaip ir kasdien, jai skaičiau, privalau tą daryti. Ne iš pareigos — nors, manau, galėtų ir taip atrodyti, bet dėl kitos, romantiškesnės priežasties. Galėčiau dabar ją išsamiau paaiškinti, tačiau dar per anksti, — priešpiečiai nelabai tinkamas metas kalbėti apie romantiką, bent jau man. Be to, nežinau, kaip viskas pasisuks; atvirai kalbant, praradau viltį.

Mes leidžiame kartu kiekvieną mielą dieną, tik naktis — atskirai. Daktarai man pasakė, jog sutemus draudžia su ja matytis. Puikiai suprantu kodėl ir, nors jiems pritariu, kartais nepaklustu draudimams. Vėlai vakare, kai esu deramai nusiteikęs, išslenku iš savo būsto, nukiūtinu į jos kambarį ir žiūriu į ją miegančią. Ji apie tai nenutuokia. Įeinu, girdžiu jos kvėpavimą ir žinau, kad jeigu ne ji, niekada nebūčiau vedęs. Regėdamas jos veidą, kurį pažįstu labiau negu savąjį, suprantu, jog ir aš buvau jai svarbus. Ir tai reiškia man daugiau, negu galiu išreikšti žodžiais.

Kartais čia stovėdamas pagalvoju, kaip man pasisekė, kad esu ją vedęs jau beveik keturiasdešimt devyneri metai. Kitą mėnesį bus tiek. Keturiasdešimt penkerius metus ji girdėdavo mano knarkimą, bet nuo to laiko mes miegame atskiruose kambariuose. Be jos miegu prastai. Blaškausi, vartausi, ilgiuosi jos šilumos ir guliu kiaurą naktį plačiai atmerktomis akimis, stebėdamas, kaip ant lubų šoka šešėliai tarsi dykumoje šiurenančios gubojos. Retkarčiais porą valandų pasiseka numigti, bet pabundu dar prieš aušrą. Tai man nebeturi jokios prasmės.

Netrukus viskas pasibaigs. Žinau. Ji nežino. Mintys mano dienoraštyje tapo trumpesnės, neilgai trunku jas užrašydamas. Dabar jos paprastos, nes kone visos dienos pasidarė vienodos. Bet šį vakarą gal persirašysiu eilėraštį, kurį atnešė viena seselė, manydama, kad man patiks. Jis skamba taip:

Aš niekad nebuvau patyręs įkvėpimo — iki pat tos

valandos,

Kol meilė, netikėta ir švelni, mane aplankė,

Palaimos nušviestas pražydo josios veidas kaip įstabi gėlė

Ir iki gelmenų užvaldė mano širdį.

Kadangi esame savo vakarų šeimininkai, buvau paprašytas lankyti kitus. Dažniausiai tai ir darau, nes esu skaitovas, todėl visiems reikalingas, bent taip man sakoma. Vaikštinėju koridoriais ir pasirenku, kur eiti, aš juk per senas gyventi pagal tvarkaraštį, bet pasvarstęs visada žinau, kam iš tiesų manęs reikia. Jie — mano draugai; regiu kambarius, panašius į manąjį, visada pusiau užtemdytus, apšviestus tik mažyčių naktinių lempučių, ir baldai tokie patys, visur garsiai veikia televizoriai, nes visi neprigirdi.

Vyrai ir moterys — jie šypsosi man, kai įeinu, ir, išjungę televizorių, pašnabždomis taria: „Man taip malonu, kad jūs atėjote11, — ir tuojau klausia, kaip laikosi mano žmona. Kartais su jais pasišneku apie ją: kokia ji miela ir žavi, kaip ji mane mokė matyti pasaulį ir koks jis man atrodė nuostabus. Arba pasakoju apie mūsų pirmuosius metus po vedybų, kai turėjome viską, ko mums reikėjo, kai būdavome vienas kito glėbyje po žvaigždėtu Pietų dangumi. Ypatingomis progomis tyliai pasakoju apie mudviejų nuotykius, dailės parodas Niujorke ir Paryžiuje ar entuziastingas kritikų, rašiusių man nesuprantamomis kalbomis, apžvalgas. Tačiau dažniausiai nusišypsau ir sakau, jog ji jaučiasi taip pat, jie nusisuka nuo manęs, ir aš suprantu, kad nenori, jog matyčiau jų veidus. Tai juos skaudina, primena jų pačių mirtingumą. Taigi sėdžiu su jais ir skaitau, norėdamas atitolinti jų baimę.

Būki kantrus — būk atlaidus man...

Kol saulė dar nenusvito tau, ir aš atstu laikausi nuo tavęs,

Kol vandenys dar nepanoro tau spindėti

ir lapai tau šlamėti, ir mano

žodžiai bejėgiai ir nublėsę tau kuždėti.

Skaitau, leisdamas jiems pažinti, kas esu.

Aš visą naktį klajoju savo vizijose...

Atmerktom akim palinkdamas prie miegančiųjų

užmerktų akių,

Sutrikęs, kliedintis, nesusivokiantis,

paliegęs, prieštaringas,

Dvejojantis, sukumpęs ir vis stabčiojantis.

Žmona mielai prisidėtų prie mano vakarinių klajonių, jei galėtų, nes vienas iš daugelio jos pomėgių buvo poezija. Tomas, Vitmenas, Eliotas, Šekspyras ir karaliaus Dovydo psalmės. Tai žodžių mylėtojai, kalbos kūrėjai. Žvelgdamas į praeitį, stebiuosi savo aistra poezijai, o kartais dėl to netgi gailiuosi. Poezija gyvenimui teikia nuostabaus grožio, bet ir pažadina didžiulį liūdesį. Nežinia, ar derėtų ką nors keisti sulaukus tokio amžiaus. Vyras turi džiaugtis kitais dalykais, jeigu gali; savo paskutines dienas jis turi praleisti saulėje. Savąsias aš leisiu prie stalinės lempos.

Nušlepsiu prie lovos ir sėduosi į kėdę šalia jos. Kaip gelia nugarą, kai sėdžiu, ir šimtąjį kartą sau primenu, jog turėčiau gauti naują pagalvėlę šiai kėdei. Paimu jos ranką, kaulėtą ir trapią. Užlieja malonus jausmas. Ji atsako trūkčiodama, jos nykštys vos paglosto mano pirštą. Tyliu, laukiu, kol ji prašneks; to jau išmokau. Daugybę dienų sėdžiu tylėdamas, iki nusileidžia saulė, o tokiomis dienomis, kaip šios, apie ją nežinau nieko.

Slenka minutės, pagaliau ji atsisuka į mane. Ji verkia. Šypsausi, paleidžiu jos ranką, pasirausiu kišenėje. Išsitraukiu nosinę ir nušluostau jai ašaras. Ji žvelgia į mane, taip darantį, o aš spėlioju, ką ji galvoja.

— Graži istorija.

Pradeda lynoti. Mažyčiai lašeliai tyliai barbena į langą. Vėl paimu ją už rankos. Bus gera diena, labai gera diena. Stebuklinga diena. Neištveriu ir nusišypsau.

— Taip, tikrai, — tariu jai.

— Ar jūs ją parašėte? — klausia. Jos balsas panašus į šnaresį, vėjelį, šiurenantį lapus.

— Taip, — atsakau.

Ji grįžteli į naktinį staliuką. Jos vaistai mažame puodelyje. Manieji taip pat. Mažutės vaivorykštės spalvų tabletės, taigi neužmiršime jų išgerti. Jie atneša mano vaistus čia, į jos kambarį, nors to ir neprivalo daryti.

— Aš ją girdėjau anksčiau, ar ne?

— Taip, — vėl patvirtinu, kaip ir kiekvienąkart tokiomis dienomis, panašiomis į šią. Išmokau būti kantrus.

Ji tyrinėja mano veidą. Jos akys žalios kaip vandenyno bangos.

— Kai klausausi šios istorijos, man ne taip baisu, — sako ji.

— Žinau, — vos linkteliu.

Ji nusisuka, kiek palaukiu. Paleidžia mano ranką ir siekia stiklinės su vandeniu, kuri stovi ant naktinio stalelio, šalia vaistų. Išgeria gurkšnelį.

— Ar tai tikra istorija? — ji truputį pasikelia lovoje ir vėl gurkšteli vandens. Jos kūnas dar stiprus. — Ar iš tiesų pažįstate tuos žmones?

— Taip, — atsakau.

Galėčiau papasakoti dar daugiau, bet paprastai to nedarau. Ji vis dar graži. Ji aiškiu balsu paklausia:

— Na, ir už kurio ji galų gale ištekėjo?

— Už to, kuris jai tiko, — atsakau.

— Tad už kurio?

Šypsausi.

— — Sužinosite, — tariu tyliai, — dienos pabaigoje. Sužinosite.

Ji nebenumano, ką ir galvoti, bet daugiau neklausinėja. Ima nerimauti. Norėtų manęs dar kažko paklausti, tačiau nežino kaip. Todėl atideda kitam kartui ir siekteli vieno iš mažyčių popierinių puodelių.

— Ar jis mano?

— Ne, tasai mano, — aplenkiu ją ir stumteliu jos vaistus arčiau staliuko krašto. Negaliu jų sugraibyti pirštais. Ji paima tabletes, jas apžiūrinėja. Beje, galiu pasakyti, kad, žvelgdama į jas, visiškai nesuvokia, kam jos skirtos. Abiem rankom paimu puodelį ir suberiu tabletes į burną. Ji padaro tą patį. Šiandien apsieiname be grumtynių. Nuo to kiek palengvėja. Pakeliu puodelį, juokais siūlydamas tostą, ir arbata nuplaunu smėlio skonį burnoje. Arbata kiek atvėsusi. Pasikliaudama manimi, ji taip pat nuryja vaistus ir užgeria juos vandeniu.

Už lango pradeda čiulbėti paukščiai, ir mes abu pasukame galvas. Valandėlę sėdime tylėdami, drauge džiaugdamiesi kažkuo gražiu. Paukščiams nuščiuvus, ji atsidūsta:

— Turiu dar kai ko jūsų paklausti.

— Jei įstengsiu, pamėginsiu atsakyti.

— Nors yra sunku.

Ji nežiūri į mane, todėl negaliu matyti jos akių. Taip ji visad slėpdavo savo mintis. Kai kurie įpročiai niekada nesikeičia.

— Neskubėkite, — sakau žinodamas, ko jinai paklaus.

Pagaliau ji atsigręžia į mane ir žvelgia į akis. Švelniai nusišypso tokia šypsena, kuri skiriama vaikui, ne mylimajam.

— Nenoriu įžeisti jūsų jausmų, esate man labai geras, bet...

Lūkuriuoju. Jos žodžiai įskaudins mane. Jie išplėš dalelę iš mano širdies ir paliks randą.

— Kas jūs?

Jau treji metai, kaip mudu gyvename Kriksaido slaugos namuose. Čia atvykome ne tik todėl, jog jie buvo netoli mūsų namų, bet ir todėl, kad, jos manymu, taip bus lengviau man. Mes užkalėme savo namą, nes nė vienas nebūtume galėję net pagalvoti, kad jį reikia parduoti, pasirašėm keletą popierių ir šitaip gavome vietą gyventi ir mirti mainais už šiokią tokią laisvę, dėl kurios grūmėmės visą gyvenimą.

Žinoma, taip pasielgdama ji buvo teisi. Jokiu būdu negalėčiau susitvarkyti vienas, nes pasiligojom abu. Slenka paskutiniai mūsų gyvenimo dienų akimirksniai, o laikrodis tiksi. Garsiai tiksi. Įdomu, ar aš vienintelis jį girdžiu.

Tvinkčiojantis skausmas perbėga pirštais primindamas, kad jie surakinti, mudu nebevaldome rankų nuo tada, kai persikėlėme čia. Dėl to man liūdna, tačiau kaltas aš, ne ji. Sunkiausios formos artritas, reumatoidinis, progresuojantis. Dabar mano rankos išsikraipiusios, groteskiškos, jos virpa beveik visą laiką, kai nemiegu. Žiūriu į jas ir norėčiau, kad jos būtų amputuotos, tačiau tada nesugebėčiau atlikti tų smulkių darbelių, kuriuos turiu padaryti. Taigi naudojuosi savo letenomis, kaip jas kartais vadinu, ir kasdien, nepaisydamas skausmo, paimu ją už rankų, stengiuosi iš paskutiniųjų jas laikyti, nes ji to nori.

Nors Biblija sako, kad žmogus gali gyventi net 120 metų, aš to netrokštu ir nemanau, kad mano kūnas būtų pasirengęs šitiek metų išgyventi. Jis nyksta, kas laiko tarpsnį vis miršta po vieną jo dalelę, be perstojo yra iš vidaus, klaiposi sąnariai. Mano rankos niekam tikusios, pradėjo silpti inkstai, ir širdies ritmas retėja su kiekvienu mėnesiu. Dar blogiau, vėl sergu vėžiu, šį kartą prostatos. Tai mano trečiasis susirėmimas su nematomu priešu, galų gale jis mane įveiks, nors dar nesakau, kad jau laikas. Daktarai dėl manęs susirūpinę, aš pats — ne. Neturiu kada jaudintis dėl savo negalių gyvenimo saulėlydyje.

Iš mūsų penkių vaikų keturi dar gyvi, ir nors jiems sunku mus aplankyti, jie dažnai atvažiuoja, už tai esu dėkingas.

Bet ir kai jų čia nėra, jie kasdien atgyja mano mintyse, visi, matau jų šypsenas ir ašaras padidėjus šeimai. Mano kambario sienos nukabinėtos tuzinais piešinių. Vaikai — mano palikimas, mano duoklė pasauliui. Labai tuo didžiuojuosi. Kartais man įdomu, ar mano žmona galvoja apie juos, ar juos sapnuoja ir apskritai ar kada nors sapnuoja. Tiek daug visko nebežinau apie ją.

Kažin, ką tėtis galvotų apie mano gyvenimą ir kaip elgtųsi mano vietoje. Nemačiau jo penkiasdešimt metų, jis tebegyvena mano mintyse, tačiau tik kaip šešėlis. Nebegaliu jo aiškiai įsivaizduoti; jo veidas užtemdytas, tarsi šviesa sklistų iš už jo. Nežinau, ar tai yra dėl silpnėjančios atminties, ar tiesiog dėl slenkančio laiko. Turiu vienintelę tėvo nuotrauką, ir ta pati išblukusi. Per kitus dešimt metų, kai manęs nebebus, ji visai išdils, ir jo atminimas bus ištrintas kaip pėdsakai smėlyje. Jei ne mano dienoraščiai, galėčiau prisiekti, kad gyvenau tik pusę tiek, kiek iš tikrųjų pragyvenau. Ištisi mano gyvenimo laikotarpiai, regis, išnyko. Netgi dabar, skaitant tuos epizodus, man pačiam įdomu, kas aš buvau, kai apie juos rašiau, nes nebegaliu prisiminti visų savo gyvenimo įvykių. O kartais sėdžiu ir stebiuosi, kur viskas dingo.

— Mano vardas Diūkas, — tariu. Visada buvau Džono Veino gerbėjas.

— Diūkas, — sušnibžda sau, — Diūkas. — Valandėlę mąsto, jos kakta suraukta, akys rimtos.

— Taip, — sakau, — esu čia dėl jūsų. — Ir visada būsiu, pagalvoju.

Ji nukaista. Jos akys sudrėksta ir parausta, ima byrėti ašaros. Man suspaudžia širdį, ir tūkstantąjį kartą trokštu, kad galėčiau ką nors padaryti jos labui. Ji taria:

— Atsiprašau. Nesuprantu nieko, kas dabar man darosi. Klausydamasi jūsų, jaučiu tarsi jus pažinočiau, bet nepažįstu. Netgi nežinau savo vardo.

Ji nusišluosto ašaras ir prašo:

— Padėkite man, Diūkai, padėkite man prisiminti, kas aš esu. Ar bent jau, kas buvau. Aš tokia sutrikusi.

Atsakau iš širdies, bet sumeluoju jos vardą. Kaip ir savo. Tam yra priežastis.

— Jūs esate Ana, gyvenimo mylėtoja, atrama tiems, su kuriais dalijotės draugyste. Jūs — svajonė, laimės kūrėja, menininkė, suvirpinusi tūkstančius sielų. Jūs gyvenote turiningai, ir jums nieko netrūko, nes jūsų poreikiai buvo dvasiniai, žvilgsnis sutelktas į savo vidų. Jūs maloni ir ištikima, sugebanti įžvelgti grožį ten, kur kiti jo nepastebi. Jūs — nuostabi mokytoja, svajotoja, visada troškusi geresnių dalykų.

Minutėlę stabteliu ir, sulaikęs kvapą, sakau:

— Ana, nėra dėl ko sutrikti, nes:

Niekas iš tiesų neprarasta arba gali būti prarasta,

Nei gimimas, nei tapatybė, nei forma, — nė joks dalykas pasaulyje,

Nei gyvenimas, nei jėga, nė joks regimas daiktas;...

Kūnas toks nerangus, sustingęs nuo senatvės ir atšalęs —

išblėsusios žarijos praeities liepsnų

... gal jos ir vėl įsižiebs...

Akimirką ji galvoja apie tai, ką pasakiau. Tylėdamas žvilgteliu pro langą — jau liovėsi lyti. Į jos kambarį ėmė po truputį skverbtis saulės šviesa. Ji klausia:

— Ar jūs tai parašėte?

— Ne, Voltas Vitmenas.

— Kas toks?

— Žodžių mylėtojas, mintytojas.

Ji neatsako. Kurį laiką stebeilija į mane, kol ima sutapti mūsų kvėpavimas. Gilus kvėpavimas. Įdomu, ar ji supranta, kad ja grožiuosi.

— Ar pasiliksite su manimi dar valandėlę?

Nusišypsojęs linkteliu. Ir ji man nusišypso. Siekia mano rankos, švelniai ją paima ir prisispaudžia prie juosmens. Įdėmiai žiūri į sukietėjusius gumbelius, kurie subjaurojo mano pirštus, ir atsargiai juos glosto. Jos rankos vis dar angeliškos.

— Na, — tariu vargais negalais stodamasis, — eime pasivaikščioti. Oras gaivus, ir žąsiukai laukia. Šiandien gražu. — Įdėmiai žvelgiu į ją, tardamas šiuos kelis žodžius.

Ji parausta. Ir aš vėl pasijuntu atjaunėjęs.

Ji iš tiesų buvo įžymybė. Kai kas ją laikė viena geriausiųjų dvidešimto amžiaus dailininkų Pietuose. Didžiavausi ja ir tebesididžiuoju. Aš, tik sukaupęs visas jėgas, įstengdavau parašyti varganą posmelį, o mano žmona galėjo kurti grožį taip lengvai, kaip kad Dievas kūrė Žemę. Jos paveikslų galima pamatyti visuose pasaulio muziejuose, bet sau pasilikau tik du. Pirmąjį, kurį ji kadaise man dovanojo, ir paskutinį. Jie kabo mano kambaryje. Vėlai vakare atsisėdu, įsižiūriu į juos ir kartais pravirkstu. Nežinau, kodėl.

Ėjo metai. Mes leidome savo dienas dirbdami, tapydami, augindami vaikus, mylėdami vienas kitą. Žiūrinėju kalėdines, šeimynines, kelionių, mokyklos baigimo, vestuvių nuotraukas. Regiu vaikaičius ir laimingus veidus. Matau mūsų pačių nuotraukas, mūsų žylančius plaukus, gilėjančias raukšles. Praslenka visas gyvenimas, kuris atrodo toks pat kaip kitų, bet sykiu ir nepaprastas.

Mes negalėjome numatyti ateities, tačiau kas gi gali? Dabar gyvenu visai ne taip, kaip tikėjausi. O ko tikėjausi? Pensijos. Viešnagių pas vaikaičius, galbūt daugiau pakeliauti. Ji visada mėgo keliones. Maniau užsiimsiąs mėgstamu darbu, tik nežinojau — kokiu, greičiausiai projektuosiu, kursiu laivų modelius. Mažus, su visomis detalėmis. Dabar tai nebeįmanoma, mano rankos tokios sugrubusios. Bet dėl to nesigraužiu.

Būtų neteisinga mūsų gyvenimus vertinti tik pagal paskutinius metus. Man regis, turėjau suvokti, kas mūsų laukia. Kai dabar žvelgiu atgal, prisimenu, jog būta akivaizdžių pavojaus požymių“ bet iš pradžių maniau, jog tasai sutrikimas savaime suprantamas ir nėra kažkas ypatinga. Ji pamiršdavo, kur pasidėjo raktus, bet kam taip neatsitinka? Pamiršdavo kaimynų vardus, tačiau ne tų žmonių; kuriuos gerai pažinom ar su kuriais bendravom. Kartais, išrašydama čekius, ji supainiodavo metus, bet ir vėl išmesdavau tai iš galvos kaip paprastus apsirikimus, kurių pasitaiko kiekvienam, užsisvajojusiam apie ką nors kita.

Taip truko tol, kol nutiko daug akivaizdesnių dalykų, ir aš pradėjau įtarti blogiausia. Lygintuvas šaldiklyje, drabužiai indų plovimo mašinoje, knygos orkaitėje. Ir taip toliau. Tačiau tą dieną, kai radau ją automobilyje už trijų kvartalų nuo namų, užsikniaubusią ant vairo ir verkiančią, nebegalinčią surasti kelio į namus, pirmąkart iš tikrųjų išsigandau. Ji taip pat išsigando, nes kai pabarškinau į langą, atsisuko ir pasakė: „O Dieve, kas man darosi? Prašau, padėk man“. Mano skrandyje susisuko gumulas, bet vis dar nedrįsau galvoti apie baisiausia.

Po šešių dienų ji kreipėsi į gydytoją, ir prasidėjo tyrimai. Tada nesupratau tų tyrimų rezultatų, nesuprantu ir dabar, bet, manau, dėl to, kad bijojau sužinoti tiesą. Ji beveik valandą išbuvo pas gydytoją Barnvelą, o rytojaus dieną vėl nuėjo pas jį. Tai buvo ilgiausia iš visų dienų. Sklaidžiau žurnalus, deja, negalėjau skaityti, sprendžiau kryžiažodžius, apie juos negalvodamas. Pagaliau gydytojas pasikvietė į kabinetą mus abu ir pasisodino. Ji su pasitikėjimu laikė savo ranką manojoj, aiškiai prisimenu, kaip virpėjo mano paties rankos.

— Man labai gaila, bet turiu pasakyti, — tarė gydytojas Barnvelas, — jog jums prasideda Alzheimerio liga...

Mano galvoje pasidarė tuščia, apie nieką negalėjau mąstyti, tik mačiau šviestuvą virš mūsų galvų.

Ausyse tebeskambėjo baisūs žodžiai: jums prasideda Alzheimerio liga...

Po mano kojom tarsi kažkas susiūbavo, pajutau, kaip ji suspaudė man ranką ir sušnabždėjo, beveik sau: „Ak, Nojau... Nojau...“

Kai ėmė byrėti ašaros, man vėl toptelėjo žodis:... Alzheimerio...

Tai alinanti liga, paverčianti žmogų tuščia, negyvenama dykuma. Tai širdžių, sielų ir prisiminimų vagis. Nežinojau, ką pasakyti jai, raudančiai ant mano krūtinės, taigi paprasčiausiai laikiau ją apkabinęs ir sūpavau.

Gydytojas buvo negailestingas, bet geras žmogus. Jis jautėsi nepatogiai. Ko gero, jis net jaunesnis už mano jaunėlį, jo akivaizdoje pajutau savo metų naštą. Mano protas buvo sutrikęs, mano meilė virpėjo glėbyje, ir vienintelis dalykas, dingtelėjęs į galvą, buvo šios eilutės:

Skęstantis žmogus nežino, kuris vandens lašas

nutrauks jo paskutinį atodūsį...

Išmintingi poeto žodžiai, nors nė kiek nepaguodžiami. Nesuvokiu, ką jie reiškia ir kodėl atėjo dabar į galvą.

Mes sūpavomės pirmyn atgal, ir Eli, mano svajonė, mano amžinoji gražuolė, atsiprašė manęs. Nebuvo ko atleisti, todėl sukuždėjau jai į ausį: „Viskas bus gerai“, sukuždėjau, bet mano širdį kaustė baimė. Buvau nenuoširdus ir bejėgis, tuščias kaip apleistas kaminas.

Prisimenu tik gydytojo Barnvelo aiškinimo nuotrupas.

„Tai smegenų irimas, veikiantis atmintį ir asmenybę... nėra jokių vaistų, jokio gydymo... Ir neįmanoma nusakyti, kaip greitai liga vystysis... tai priklauso nuo žmogaus... Norėčiau apie jus žinoti daugiau... Kai kuriomis dienomis bus geresniau... Deja, ilgainiui darysis vis blogiau... Apgailestauju, kad turėjau jums pasakyti...“

Дата добавления: 2015-10-31