Apgailestauju.

Vis atsiprašinėjo. Mano vaikai buvo prislėgti, draugai išsigandę dėl savęs. Neatmenu, kaip išėjom iš gydytojo kabineto, neatmenu, kaip parvažiavome namo. Tos dienos prisiminimai išblėso, ir tuo mudu su žmona panašūs.

Jau praėjo ketveri metai. Nuo to laiko mes darėme visa, kas įmanoma. Eli suorganizavo mūsų išsikraustymą. Ji susitarė su slaugos namais. Perrašė ir patvirtino testamentą. Išsakė pageidavimus, kokios turėtų būti laidotuvės, — tie jos nurodymai guli mano rašomojo stalo apatiniame stalčiuje, bet jų neskaičiau. Sutvarkiusi visus reikalus, Eli ėmė rašyti. Laiškus draugams ir vaikams. Laiškus broliams, seserims ir giminaičiams. Laiškus dukterėčioms, sūnėnams ir kaimynams. Parašė laišką ir man.

Kartais jį skaitinėju, kai to noriu, ir skaitydamas prisimenu Eli šaltais žiemos vakarais, sėdinčią prie spragsinčio židinio su taure vyno prie šono, skaitančią laiškus, kurių per daugelį metų jai prirašiau šūsnis. Ji išsaugojo tuos laiškus, o dabar aš juos saugau, nes pažadėjau, jog išsaugosiu. Pasakė neabejojanti, kad žinosiu, kaip su jais pasielgti. Ir buvo teisi; man patinka skaityti jų nuotrupas, kaip ir ji mėgdavo. Juos analizuodamas, suvokiu, kad romantika ir aistra įmanoma bet kuriame amžiuje. Regiu Eli dabar ir žinau, jog niekada nesu jos mylėjęs labiau kaip dabar, tačiau, skaitydamas laiškus, suprantu, kad mano jausmai visada buvo tokie pat stiprūs.

Paskutinį sykį juos skaičiau prieš tris vakarus. Buvo beveik antra valanda, jau seniai turėjau miegoti, bet, negalėdamas sudėti akių, nuslinkau prie stalo ir susiradau storą, didelį pundą laiškų, paveiktų laiko. Atrišau kaspiną vos ne pusės amžiaus senumo. Radau laiškus, kuriuos jos motina buvo nuslėpusi prieš daugelį metų, ir tuos vėlesnius. Visas laiškų gyvenimas. Laiškų, kuriuose išpažinau savo meilę, laiškų, ištrūkusių iš mano širdies. Peržvelgiu juos šypsodamasis, vieną kitą ištraukdamas ir atsirinkdamas.

Galiausiai atsiverčiu laišką, parašytą mūsų pirmosios sukakties proga.

Širdį dilgtelėjo perskaičius:

Regėdamas tave dabar — lėtai judančią, auginančią savyje naują gyvybę — viliuosi, jog žinai, kiek daug man reiškia šie metai, kokie jie man ypatingi. Nėra vyro, laimingesnio už mane, myliu tave visa savo širdimi.

Atidėjęs jį į šalį, kruopščiai pasirausiau pluoštelyje ir išsitraukiau dar vieną, parašytą šaltą vakarą prieš trisdešimt devynerius metus.

Sėdėdamas šalia, mūsų jauniausiajai dukrelei ne į toną dainuojant mokyklos kalėdiniame vaidinime, pažvelgiau į tave ir išvydau pasididžiavimą, būdingą tik tiems žmonėms, kurių širdyse gimsta stiprūs jausmai, ir žinau, kad nėra vyro, laimingesnio už mane.

Po mūsų sūnaus mirties, vienintelio sūnaus, kuris buvo toks panašus į motiną... Tai sunkiausias mūsų išgyventas laikotarpis, šie žodžiai tebeskamba nuoširdžiai:

Liūdesio ir sielvarto valandomis apkabinsiu tave ir sūpuosiu, ir dalinsiuos su tavimi širdgėla. Kai tu verki, verkiu ir aš, kai tau skauda, skauda ir man. Drauge mes pamėginsime sutramdyti tuos ašarų potvynius bei neviltį, ir mums pasiseks žengiant duobėtais gyvenimo takais.

Akimirką susimąstau, stengdamasis prisiminti mūsų sūnų. Tada jam buvo ketveri, — beveik kūdikis. Nugyvenau dvidešimt kartų ilgiau už jį, bet jeigu būčiau galėjęs, būčiau iškeitęs savąjį gyvenimą į jo. Siaubinga pergyventi savo vaiką, tai tragedija, kurios nelinkėčiau niekam.

Iš visų jėgų stengiuosi sulaikyti ašaras, pasklaidau dar keletą laiškų, kad išblaškyčiau slogias mintis, ir surandu laišką, skirtą mūsų dvidešimties metų sukakčiai, apie kurią kur kas lengviau galvoti:

Net kai regiu tave, mano mylimoji, rytą dar nesipraususią ar nutaškytoje dažais studijoje suveltais plaukais ir pavargusiomis akimis, žinau, kad esi gražiausia moteris pasaulyje.

Laiškų, tos gyvenimo ir meilės korespondencijos, buvo gyva galybė, perskaičiau jų tuzinus. Kai kurie skausmingi, tačiau didžiuma šildė širdį. Artėjant trečiai valandai, buvau pavargęs, bet prisikasiau iki pluošto apačios. Liko vienas laiškas, paskutinis mano parašytas jai. Žinojau, jog turiu jį perskaityti.

Ištraukiau iš voko abu lapus. Antrąjį atidėjau, o pirmą prisikišau arčiau šviesos ir ėmiau skaityti:

Mano brangiausioji Eli,

Verandoje tylu, tik iš sutemų sklinda garsai, o man ėmė stigti žodžių. Keistas jausmas, nes kai galvoju apie tave ir viską, kuo dalijomės, yra tiek daug ko prisiminti. Gyvenu vien prisiminimais. Bet kaip viską išreikšti žodžiais? Nežinau, ar sugebėsiu. Nesu poetas, bet gal tik eilėraštyje ir įstengčiau išsakyti tai, ką tau jaučiu.

Mintys nuolat sukasi apie mudviejų bendrą gyvenimą. Ir šįryt, virdamas kavą, galvojau apie mus. Čia pat buvo ir Keitė su Džeine. Kai įėjau į virtuvę, jos nuščiuvo. Matyt, buvo įsiklegusios. Nieko nepasakęs, atsisėdau šalia jų prie stalo ir suėmiau jas už rankų. Ir žinai, ką pamačiau, žiūrėdamas į jas. Pamačiau tave, tokią kaip kadaise, labai seniai, tą dieną, kai mudu atsisveikinom. Jos panašios į tave andainykštę — gražią, švelnią, įskaudintą didelio praradimo. Ir pats nežinau, kodėl panorau vaikams papasakoti mūsų istoriją.

Pasišaukiau Džefą su Deividu, nes ir jie žaidė netoliese, o kai visi vaikai jau buvo virtuvėje, ėmiau pasakoti jiems apie mus, apie tai, kaip tu sugrįžai pas mane prieš daugelį metų. Papasakojau ir apie mūsų pasivaikščiojimą, krabų vakarienę. Jie šypsojosi klausydamiesi, kaip mudu plaukėme kanoja, sėdėjom priešais židinį, lauke siaučiant audrai. Papasakojau, kaip kitą dieną tavo mama perspėjo mus dėl Lono — jie atrodė sutrikę, kaip ir mes tada, papasakojau, kas atsitiko vėliau, tą dieną, kai sugrįžai į miestelį.

Ši istorijos dalis neišblėso, net po šitiek metų. Nors manęs ten ir nebuvo, tačiau tu viską man papasakojai vienintelį kartą. Prisimenu, žavėjausi stiprybe, kurią tada parodei. Vis dar negaliu įsivaizduoti, kas dėjosi tavo galvoje, kai įėjai į viešbutį ir išvydai Loną, ir kaip turėjai jaustis, kalbėdamasi su juo. Tu man sakei, kad jūs abu išėjote iš viešbučio ir susėdote ant suolelio prie senos metodistų bažnytėlės, kad jis laikė tave už rankos, net ir kai paaiškinai jam, jog turi čia pasilikti.

Žinau, jis tau rūpėjo. Ir jo reakcija rodo, kad jam tu taip pat rūpėjai. Ne, jis negalėjo suprasti prarandąs tave, pagaliau kaip būtų galėjęs? Net kai tu jam paaiškinai, kad visada mylėjai tik mane ir kad tai būtų negarbinga jo atžvilgiu, jis nepaleido tavo rankos. Suprantu, buvo įskaudintas ir piktas ir beveik visą valandą mėgino palenkti tave, tačiau, kai tu ryžtingai atsistojai ir tarei: „Man labai gaila, bet negaliu važiuoti su tavimi“, jis suprato, jog tu galutinai apsisprendei. Sakei, kad jis tik linktelėjo, ir jūs dviese ilgai sėdėjote tylėdami. Man visada buvo įdomu, ką jis galvojo, sėdėdamas šalia tavęs, bet esu tikras, kad jautėsi taip pat kaip aš prieš keletą valandų. Papasakojai, kad kai pagaliau jis tave palydėjo iki automobilio, tepasakė, aš — laimingas vyras. Jis elgėsi kaip džentelmenas, ir tada supratau, kodėl tau buvo taip sunku pasirinkti.

Prisimenu, kai baigiau pasakoti šią istoriją, kambaryje tvyrojo tyla, tiktai Keitė galop atsistojo ir apkabino mane. „Ak, tėti“, — ištarė su ašaromis akyse, ir nors tikėjausi jų klausimų, jie nieko nebeklausė. Jie man padovanojo kai ką nepaprasto. Per kitas keturias valandas kiekvienas jų man išsakė, kiek daug mes abu jiems reiškime, kai jie augo. Jie iš eilės pasakojo dalykus, kuriuos buvau seniai pamiršęs. Galiausiai apsiverkiau suvokęs, kaip gražiai juos išauklėjom. Labai didžiavausi jais, didžiavausi tavimi, buvau laimingas dėl mūsų gyvenimo. Ir niekas niekada to iš mūsų neatims. Niekas. Tik trokštu, kad tu būtum čia ir džiaugtumeis tuo su manimi.

Jiems išėjus, sūpavausi tyloje, mąstydamas apie mudviejų gyvenimą. Tu visada esi čia, su manimi, mano mintyse, mano širdyje, ir nenoriu prisiminti tų nykių metų, kai tu nebuvai mano dalis. Nežinau, kuo būčiau tapęs, jeigu nebūtum sugrįžusi pas mane tą dieną, tačiau neabejoju, kad būčiau gyvenęs ir miręs, kamuojamas širdgėlos, kurios, dėkui Dievui, niekada nepatirsiu.

Myliu tave, Eli. Tik tu padarei mane tokį, koks esu. Tu — visa ko pagrindas, visos mano viltys ir svajonės, ir nesvarbu, kas atsitiks mums ateityje, — kiekviena drauge praleista diena yra nuostabiausia mano gyvenimo diena. Aš visada būsiu tavo, tik tavo.

Ir tu, mano mylimoji, visada būsi mano.

Nojus

Padedu lapus į šalį ir prisimenu, kaip sėdėjau su Eli verandoje, pirmą kartą jai skaitant šį laišką. Buvo pavakarė, raudoni ruoželiai, išvagoję vasaros dangų, pamažu blėso paskutiniai gaisai. Dangaus spalva iš lėto keitėsi, ir, stebėdamas besileidžiančią saulę, prisimenu, jog tada galvojau apie neapčiuopiamą, trapią akimirką, kai diena staiga virsta naktimi.

Tuomet suvokiau, kad sutemos — tik iliuzija, nes saulė yra arba virš, arba žemiau horizonto. Vadinasi, diena ir naktis susijusios, kaip susiję keli dalykai; jos negali būti viena be kitos, tačiau ir negali egzistuoti tuo pačiu metu. Prisimenu, man pasidarė įdomu, koks būtų jausmas visada būnant drauge, bet visiems laikams atskirai?

Žvelgdamas į praeitį, supratau, jog ironiška, kad ji ėmė skaityti šį laišką tą akimirksnį, kai šis klausimas staiga šovė man į galvą. Iš tiesų ironiška, nes dabar žinau atsakymą. Žinau, ką reiškia dabar būti dieną ir naktį visada kartu ir visiems laikams — atskirai.

Graži popietė. Eli ir aš sėdime šalia viens kito. Tai mano gyvenimo pilnatvė. Jie yra čia, prie upelio: paukščiai, žąsys, mano draugai. Jų kūneliai plaukioja virš šalto vandens, kuris atspindi jų spalvų lopinėlius, ir todėl jie vandenyje atrodo didesni, negu yra iš tikrųjų. Eli taip pat paveikė šis stebuklas, ir po truputį mudu vėl ėmėme atpažinti vienas kitą.

— Gera kalbėtis su jumis. Aš to pasiilgstu, nors mūsų pokalbis ir neilgai tetrunka.

Aš nuoširdus, tai ji suvokia, bet vis dar tebėra atsargi. Aš jai esu nepažįstamasis.

— Ar mes tai darome dažnai? — klausia ji. — Ar sėdime čia ir stebime paukščius daugybę kartų? Turiu omenyje — ar mes gerai pažįstami?

— Taip ir ne. Manau, kiekvienas turi paslapčių. O mudu pažįstami jau daugelį metų.

Ji pasižiūri į savo rankas, tada į manąsias. Valandėlę pamąsto. Jos veidas pasuktas tokiu kampu, kad ji atrodo jauna. Mes nebenešiojame žiedų. Ir tam yra priežastis. Ji pasiteirauja:

— Ar jūs kada nors buvote vedęs?

Linkteliu.

— Taip.

— O kokia ji buvo?

Pasakau teisybę.

— Ji buvo mano svajonė. Ji padarė mane tokį, koks dabar esu, laikydamas ją savo glėbyje, jaučiausi natūraliau, negu girdėdamas savo paties širdies plakimą. Galvoju apie ją visą laiką. Net dabar, sėdėdamas čia, galvoju apie ją. Argi negalėtų būti kitaip?

Ji mane, regis, supranta. Nežinau, ką ji apie tai mano. Galiausiai prabyla švelniu, angelišku balsu. Įdomu, ar nujaučia, kad galvoju apie ją.

— Ar ji mirusi?

Kas yra mirtis? Man maga žinoti, bet vengiu apie tai galvoti. Tepasakau:

— Mano žmona gyva mano širdyje. Ir visada bus.

— Jūs tebemylite ją, ar ne?

— Žinoma. Tačiau mėgstu ir daug kitų dalykų. Man patinka sėdėti čia su jumis. Man patinka gėrėtis šios vietos grožiu su ta, apie kurią vis galvoju. Man patinka stebėti, kaip erelis žuvininkas staigiai neria žemyn į upelį ir, stvėręs grobį, jį doroja.

Akimirką ji tyli. Negaliu matyti jos veido, nes ji nusigręžusi. Tai senas jos įprotis.

— Kodėl jūs taip elgiatės?

Balse jokios baimės, tik smalsumas. Puiku. Suprantu, ką ji turi galvoje, bet vis tiek klausiu:

— Kaip elgiuosi?

— Kodėl jūs leidžiate laiką su manimi?

Nusišypsau.

— Esu čia, nes, manau, turiu būti šalia jūsų. Tai nesunku. Mudu vienas kitam patinkame. Neatsisakykite mano buvimo su jumis. Tai jokia gaišatis. Aš šito noriu. Sėdžiu čia, mes šnekamės ir pagalvoju: „Ar gali būti kas nors geriau už tai, ką veikiu dabar?“

Ji pažvelgia į mane, ir akimirką, tik akimirką, jos akys sublizga. Ji šypteli.

— Ir man patinka būti su jumis. O jeigu norėjote sužadinti mano smalsumą, jums pasisekė. Prisipažįstu, man maloni jūsų draugija, bet aš nieko apie jus nežinau. Nesitikėjau, kad papasakosite savo gyvenimo istoriją, bet kodėl jūs toks paslaptingas?

— Esu skaitęs, kad moterys myli paslaptingus nepažįstamuosius.

— Na, matot, jūs ir vėl neatsakėte į daugelį mano klausimų. Net nepapasakojot, kuo baigėsi toji istorija.

Gūžtelėjau pečiais. Valandėlę sėdėjome tylėdami. Galų gale paklausiau:

— Ar tai teisybė?

— Kokia teisybė?

— Kad moterys myli paslaptingus nepažįstamuosius?

Ji susimąsto, nusijuokia ir atsako, kaip ir aš atsakyčiau:

— Manau, kai kurios moterys myli.

— O jūs?

— Nestumkite manęs į keblią padėtį. Per mažai jus pažįstu, kad atsakyčiau.

Дата добавления: 2015-10-31