Tai buvo Eli. Jo Eli. 2 страница

Jis buvo išvaizdus, protingas ir energingas, klestintis advokatas, už ją aštuoneriais metais vyresnis, dirbo savo darbą su užsidegimu, laimėdavo bylas, taip įgijo vardą. Jai buvo suprantamas jo sėkmės vaikymasis, nes taip elgėsi jos tėvas ir dauguma vyrų, su kuriais buvo susidūrusi savo aplinkoje. Kaip ir jie, jis šitaip iškilo, o Pietuose jo luomo žmonėms šeimos vardas ir sėkmė dažnai būdavo viena svarbiausių paskatų vedyboms. Kai kuriais atvejais — vienintelis motyvas.

Nors ji nuo vaikystės tyliai maištavo prieš tokią nuostatą ir susitikinėjo su keliais vyrais, kuriuos geriausiai apibūdintų kaip nepaisančius jokių taisyklių, tačiau suprato, kad ją traukia veržlus Lono gyvenimas, ir pamažu jį įsimylėjo. Jo darbo diena išties labai ilga, tačiau tai jos negąsdino. Jis buvo gerai išauklėtas, doras, subrendęs žmogus, jaučiąs atsakomybę, ir tais siaubingais karo metais, kai jai reikėjo paramos, jis niekada nuo jos nenusigręžė. Eli jautėsi su juo saugi, žinojo, kad ir jis myli ją, todėl priėmė jo pasiūlymą tekėti.

Mąstydama apie tai, pasijuto kalta, kad yra čionai, suvokė, jog turėtų susidėti daiktus ir išvažiuoti, kol dar nepersigalvojo. Kartą, labai seniai, taip ir buvo padariusi, bet jeigu išvažiuotų dabar, neabejojo, — niekados neberastų jėgų čia sugrįžti. Ji stvėrė rankinę ir kiek padvejojusi jau suko durų link. Bet juk atvykti čionai ją pastūmėjo netikėtas sutapimas, ir ji vėl padėjo rankinę, puikiai suprasdama, kad jeigu dabar iškeliaus, niekada nepaliaus svarsčiusi, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu ji būtų pasilikusi, ir toji mintis, ko gero, jai nebūtų davusi ramybės visą gyvenimą.

Ji nuėjo į vonios kambarį ir ėmė leisti vandenį. Sureguliavusi vandens temperatūrą, nužingsniavo prie tualetinio stalelio, pakeliui išsisegdama auksinius auskarus. Susiradusi kosmetikos krepšelį, išsiėmė skustuvą, muilo gabalėlį ir nusirengė prieš veidrodį.

Nuo pat paauglystės jai buvo sakoma, kad ji graži. Pažvelgė į save nuogą veidrodyje. Jos kūnas tvirtas ir dailiai sudėtas, krūtys švelnios ir apvalios, pilvas plokščias, kojos grakščios. Iš motinos ji paveldėjo atsikišusius skruostikaulius, glotnią odą ir šviesius plaukus, bet nuostabiausias bruožas buvo jos pačios. Ji turėjo „akis lyg vandenyno bangos“, kaip mėgo sakyti Lonas.

Paėmusi skustuvą ir muilą, vėl grįžo į vonios kambarį, atsuko čiaupą, pasikabino rankšluostį, kad galėtų jį pasiekti, ir atsargiai įlipo į vonią.

Vonia ją atpalaiduoja, ji mėgaudamasi panėrė giliau į vandenį. Diena buvo ilga, jos nugara pavargo, bet ji buvo patenkinta, kad taip sėkmingai apsipirko. Juk turėjo sugrįžti į Rolį, įsigijusi ką nors materialaus, apčiuopiamo, taigi daiktai, kuriuos ji išsirinko, kaip tik tokie, kurių reikėjo. Pagalvojo, kad būtų ne pro šalį užsukti dar į keletą parduotuvėlių Beaufort rajone, paskui staiga suabejojo, ar iš tiesų reikia. Lonas nebuvo tas žmogus, kuris ją tikrintų.

Ji išsimuilino ir ėmė skustis kojas. Baigusi susimąstė apie tėvus ir apie tai, ką jie pagalvotų apie jos elgesį. Be jokios abejonės, nepritartų, ypač motina, kuri iš tikrųjų niekada ir nepritarė tam, kas įvyko tą vasarą, praleistą jų čia, ir nepritars dabar, nesvarbu, kad ir kokią priežastį ji, Eli, sugalvotų.

Dar valandėlę patysojo vonioje, galų gale iš jos išlipo ir nusišluostė rankšluosčiu. Priėjusi prie spintos, apžiūrėjo sukneles, išsirinko ilgą geltoną, priekyje kiek iškirptą, įprastą Pietuose. Apsivilko ją ir sukinėdamasi žvelgė į veidrodį. Suknelė jai labai tiko, su ja atrodė dar moteriškesnė, vis dėlto nusprendė jos nesivilkti ir pakabino į spintą.

Susirado kitą, griežtesnę, ne tokią atvirą, ir apsirengė. Melsva, truputį nėriniuota, susagstoma priekyje, ši suknelė neatrodė taip gražiai kaip anoji, bet labiau tiko jos susikurtam įvaizdžiui.

Ji truputį pasidažė šešėliais vokus, tušu paryškino akis. Saikingai pasikvėpino. Įsisegė mažus žiedo formos auskarus, įsispyrė į gelsvai rudus sandalus žemais kulniukais, kuriuos avėjo anksčiau. Susišukavo savo šviesius plaukus, juos susegė ir vėl pasižiūrėjo į veidrodį. Ne, ne taip, pagalvojo, ir paleido juos. Dabar geriau.

Pabaigusi atsitraukė ir kritiškai save nužvelgė. Atrodė gerai: nei per puošniai, nei pernelyg nerūpestingai. Nenorėjo persistengti. Pagaliau nežinojo, kas jos laukia. Prabėgo nemažai laiko — turbūt per daug — ir galėjo atsitikti daugybė dalykų, netgi tokių, apie kuriuos buvo baugu net pagalvoti.

Dirstelėjusi į savo rankas ir pastebėjusi, kad jos virpa, prunkštelėjo. Keista, paprastai ji taip nesinervina. Visada nuo pat vaikystės pasitikėjo savimi, kaip Lonas. Prisiminė, kad kartais tai pridarydavo keblumų, ypač kai pati skirdavo pasimatymą, tuo nugąsdindama ne vieną savo amžiaus vaikiną.

Ji susiieškojo savo rankinuką ir automobilio raktus, pasiėmė kambario raktą. Pasukiojo jį rankose keletą kartų svarstydama: nužengei toli, nepasiduok, neatsisakyk to dabar. Užuot išėjusi, ji atsisėdo ant lovos. Žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik šešios. Žinojo, kad turi išeiti per keletą minučių — nenorėjo atvykti sutemus, bet jai reikėjo truputį daugiau laiko.

„Prakeikimas, — sušnabždėjo, — ir ką aš čia veikiu? Neturėčiau čionai būti, nėra jokios priežasties“ — tačiau bemat suvokė, jog tai neteisybė. Priežastis buvo. Ir todėl ji čia...

Atsidariusi rankinuką, pasirausė ir susirado sulankstytą laikraščio skiautelę. Neskubėdama, atsargiai, kone pagarbiai, paėmė, kad nesuplėšytų, tada išlankstė ir valandėlę įdėmiai į ją žvelgė. „Štai dėl ko, — galiausiai tarė sau, — štai dėl ko atsidūriau čia“.

Nojus atsikėlė penktą ir, kaip paprastai, valandą plaukiojo kajaku Brices upeliu. Paskui persirengė darbiniais drabužiais, pasišildė vakarykščių bandelių, sukirto du obuolius ir savo pusryčius „nuplovė“ dviem puodeliais kavos.

Jis vėl darbavosi — taisė tvorą, keitė baslius. Buvo bobų vasara, per dvidešimt laipsnių šilumos. Artėjant priešpiečiams, jis buvo sukaitęs, pavargęs ir patenkintas, kad galės atsikvėpti.

Užkando prie upelio, kuriame šokinėjo barzdotės. Jis mėgo stebėti, kaip jos, pasišokėjusios tris keturis kartus, skrieja oru prieš panerdamos sūrokame vandenyje. Kažkodėl jį visada pamalonindavo tai, jog jų instinktas nepakito per tūkstančius, gal net dešimtis tūkstančių metų.

Kartais jis pagalvodavo, ar per šitiek metų pasikeitė žmogaus instinktai, ir kaskart nuspręsdavau, jog nė kiek nepasikeitė. Bent svarbiausiuose dalykuose. Žmogus visais laikais buvo agresyvus, visada veržėsi viešpatauti, valdyti pasaulį ir viską jame. Tai rodo karas Europoje ir Japonijoje.

Nojus liovėsi dirbęs truputį po trijų ir patraukė į nedidelę pašiūrę netoli prieplaukos. Įėjęs susirado meškerę, jauko, kelis gyvus svirplius laikė rankoje, o paskui nužingsniavo į prieplauką, užkabino jauką ant kabliuko ir užmetė meškerę.

Meškeriodamas jis visada apmąstydavo savo gyvenimą, taip darė ir dabar. Jis prisiminė, jog, mirus motinai, gyveno tuzine įvairiausių namų, ir dėl kažkokios priežasties vaikystėje buvo pradėjęs smarkiai mikčioti, todėl jį visi erzindavo. Jis ėmė kalbėti vis mažiau ir mažiau, o nuo penkerių metų ir visai nutilo. Kai pradėjo eiti į mokyklą, mokytojams pasirodė esąs protiškai atsilikęs, ir tėvui buvo pasiūlyta jį atsiimti iš mokyklos.

Tačiau tėvas visus reikalus suėmė į savo rankas. Paliko sūnų mokykloje, vėliau versdavo jį ateiti į miško medžiagų sandėlį, kur pats dirbo, ir vežti bei krauti medieną. „Gerai, kad mes šiek tiek laiko praleidžiame drauge, — sakydavo jis, kai jie abu dirbdavo, — kaip ir aš su savo tėčiu“.

Tėvas pasakodavo jam apie paukščius ir gyvūnus arba šiaip visokias istorijas bei legendas, paplitusias Šiaurės Karolinoje. Neprabėgus nė keletui mėnesių, Nojus vėl ėmė kalbėti, nors nelabai sklandžiai, ir tėvas nusprendė pats jį mokyti skaityti iš poezijos knygų. „Mokykis skaityti garsiai ir tu sugebėsi pasakyti viską, ką tik nori“. Jo tėvas ir vėl buvo teisus: baigiantis metams, Nojus liovėsi mikčiojęs. Bet ir toliau kasdien eidavo į medienos sandėlį paprasčiausiai dėl to, kad čia dirbo jo tėvas, o vakarais balsiai skaitydavo Vitmeno ir Tenisono poeziją, šalia krėsle sūpuojantis tėvui. Nuo tol pamėgo poeziją.

Paauglystės metais savaitgalius ir atostogas daugiausia praleisdavo vienas. Jis klaidžiodavo po Croatano mišką, pirmąja savo kanoja plaukdavo dvidešimt mylių Brices upeliu, kol pajėgdavo, o likusias mylias iki pakrantės keliaudavo pėsčiomis. Stovyklavimas ir apylinkių tyrinėjimas tapo jo aistra, jis valandų valandas praleisdavo miške, sėdėdamas po ūksmingais ąžuolais, tyliai švilpaudamas ir skambindamas gitara bebrams, žąsims ir laukiniams mėlyniesiems garniams. Anot poetų, vienatvė gamtoje, toli nuo žmonių ir dirbtinių daiktų, pakylėja sielą, ir jis visada tai patirdavo.

Nojus buvo tylus, ramaus būdo, bet metai, praėję kilnojant sandėlyje sunkius daiktus, jį užgrūdino, jis ėmė sėkmingai sportuoti, dėl to jį pamėgo draugai. Jam patiko futbolas ir lengvoji atletika, nors dauguma jo komandos draugų kartu praleisdavo ir savo laisvalaikį, tačiau jis retai prie jų prisidėdavo. Nepažįstami žmonės laikydavo jį pasipūtėliu, o daugeliui tiesiog atrodė, kad jis suaugo ir subrendo kiek greičiau negu jie. Mokykloje jis draugavo su keliomis mergaitėmis, bet jos nesužavėjo. Išskyrus vieną. Su ja susidūrė baigęs mokyklą.

Tai buvo Eli. Jo Eli.

Prisiminė kalbėjęs su Finu apie Eli, kai juodu išėjo iš šventės tą pirmą naktį. Finas tada nusijuokė ir išpranašavo jam du dalykus: arba jie įsimylės vienas kitą, arba nieko neišeis.

Meškerę lengvai truktelėjo, ir Nojus manė, kad užkibo plačiažiaunis ešerys, bet timpčiojimas liovėsi, ir suvyniojęs valą bei apžiūrėjęs masalą, jis vėl užmetė meškerę.

Finas buvo teisus. Didesnę vasaros dalį Eli turėdavo sugalvoti visokių pasiteisinimų savo tėvams, norėdama su juo pasimatyti. Ne dėl to, kad tėvai jo būtų nemėgę, — jis buvo iš kito socialinio sluoksnio, per daug neturtingas, ir jie niekada nebūtų pritarę rimtai savo dukters draugystei su tokiu kaip jis. „Man nesvarbi tėvų nuomonė. Aš myliu tave ir visada mylėsiu, — sakė Eli. — Mes rasime išeitį, kad būtume kartu“.

Bet jie negalėjo būti drauge. Rugsėjo pradžioje tabako derlius buvo nuimtas, ir ji turėjo vykti su šeima į Vinstoną-Seilemą. „Baigėsi tik vasara, Eli, bet ne mūsų meilė, — tarė jis tą rytą, jai iškeliaujant. — Ji niekada neišblės“. Tačiau jie išsiskyrė. Jis niekaip nesuprato, kodėl ji neatsakinėjo į jo laiškus.

Galop nusprendė iš Niu Berno išvažiuoti, ne tik norėdamas ją pamiršti, bet ir todėl, kad ekonominės krizės metais iš atlyginimo pragyventi Niu Berne buvo beveik neįmanoma. Iš pradžių jis nuvyko į Norfolką ir šešis mėnesius dirbo laivų statykloje, bet buvo atleistas. Paskui persikėlė į Niu Džersį, išgirdęs, jog šiame mieste ne taip sunku išsiversti.

Vargais negalais susirado darbą metalo laužo sandėlyje, — turėdavo atskirti metalą nuo kitų atliekų. Jo savininkas Morisas Goldmanas, žydas, stengėsi sukaupti kuo daugiau metalo laužo, nes buvo tikras, kad Europoje bręsta karas, į kurį bus įtraukta ir Amerika. Nojui argumentai nerūpėjo. Jis tik džiaugėsi, kad turi darbą.

Metai, praleisti su tėvu medienos sandėlyje, jį užgrūdino. Darbas buvo sunkus. Dieną jis atitraukdavo mintis nuo Eli, bet Nojus jautė, kad kaip tik tokio darbo jam dabar ir reikėjo. Jo tėtis visada sakydavo: „Darbuokis taip, kad būtum vertas atlyginimo. Kitaip būsi vagis“. Darbdaviui patiko toks požiūris į darbą. „Kaip gaila, kad nesi žydas, — sakė Goldmanas. — Tu visokeriopai puikus vaikinas“. Tai buvo pats didžiausias pagyrimas, kokio buvo galima tikėtis iš Goldmano.

Jis nepaliovė galvojęs apie Eli, ypač naktimis. Rašydavo jai kartą per mėnesį, bet atsakymo nesyk negavo. Galiausiai parašė paskutinį laišką ir buvo priverstas sau pripažinti, kad vasara, praleista drauge, tėra vienintelis juos siejęs dalykas.

Bet Eli vis dar buvo su juo. Kai nuo paskutinio laiško prabėgo treji metai, jis nuvažiavo į Vinstoną-Seilemą, vildamasis ją surasti. Nuėjęs į jos namus, sužinojo, kad ji išsikėlė, o pasikalbėjęs su keliais kaimynais, ryžosi paskambinti į bendrovę, kurioje dirbo jos tėvas. Mergina, pakėlusi ragelį, buvo nauja darbuotoja ir nežinojo Eli tėvo pavardės, bet, paieškojusi personalo bylose, pasakė, kad Eli tėvas nutraukė ryšius su kompanija. Dabartinio adreso byloje nebuvo. Ši Nojaus kelionė, į kurią leidosi jos ieškodamas, buvo pirma ir paskutinė.

Kitus aštuonerius metus jis dirbo pas Goldmaną. Iš pradžių eiliniu tarnautoju tarp kitų dvylikos, bet ilgainiui kompanija išsiplėtė ir jį paaukštino. 1940 metais jis jau vadovavo verslui ir valdė visą įmonę, tarpininkavo sandėriams, tvarkė trisdešimties darbuotojų personalą. Sandėlis tapo vienu stambiausių prekiautojų metalo laužu rytinėje pakrantėje.

Tuo metu jis susitikinėjo su keletu moterų. Rimtesni santykiai buvo užsimezgę su viena padavėja iš tenykštės užkandinės, tamsiai mėlynomis akimis ir šilkiniais juodais plaukais. Nors jie draugavo dvejus metus ir praleido daug gražių valandų, jis niekada nejautė to, ką jausdavo būdamas su Eli.

Bet nepamiršo ir jos. Ji buvo keleriais metais už jį vyresnė, išmokė jį būdų, kaip suteikti moteriai pasitenkinimą, kokias kūno vietas liesti ir bučiuoti, kur uždelsti, kokius žodžius šnabždėti. Kartais lovoje jie gulėdavo ištisą dieną apsikabinę, ir mylėdamiesi abudu pajusdavo visišką pilnatvę.

Ji suprato, kad jie nebus drauge amžinai. Trūkinėjant jų ryšiui, kartą pasakė: „Aš norėčiau ir galėčiau tau duoti tai, ko trokšti, bet nežinau, kas tai. Tavyje yra kertelė, kurią laikai paslėpęs nuo visų ir nuo manęs. Tarytum būtum ne su manimi. Vis galvoji apie kažką kitą“.

Jis mėgino neigti, bet jinai juo nepatikėjo. „Aš — moteris ir puikiai jaučiu tokius dalykus. Kartais, kai tu žiūri į mane, žinau, jog matai ne mane, o kitą moterį. Tarsi lauki, kad ji staiga išnirtų iš debesų ir pasiimtų tave...“ Po mėnesio ji užėjo pas Nojų į darbą ir pasakė sutikusi kitą žmogų. Jis viską suprato. Jie išsiskyrė kaip draugai, kitais metais gavo iš jos atviruką, ji rašė, kad ištekėjo. Nuo to laiko nieko apie ją nebegirdėjo.

Gyvendamas Niu Džersyje, kartą per metus apie Kalėdas aplankydavo tėvą. Juodu leisdavo sykiu laiką meškeriodami ir šnekučiuodamiesi, o retkarčiais keliaudavo į pakrantę, stovyklaudavo Outer Banks netoli Ocracoke.

1941 metų gruodžio mėnesį, kai jam buvo dvidešimt šešeri, prasidėjo karas, kaip ir pranašavo Goldmanas. Kitą mėnesį Nojus nuėjo į Goldmano kontorą ir jam pranešė ketinąs stoti į karo tarnybą, tada sugrįžo į Niu Berną atsisveikinti su tėvu. Po penkių savaičių atsidūrė naujokų apmokymo stovykloje. Čia būdamas gavo iš Goldmano laišką. Jis dėkojo už darbą ir atsiuntė garantinio rašto kopiją. Šiuo raštu laiduojama, kad įmonę kada nors pardavus, Nojui atiteks nedidelė pinigų suma. „Be tavęs nebūčiau galėjęs tiek padaryti, — rašė Goldmanas. — Esi pats šauniausias jaunuolis iš visų, kurie man dirbo, nors tu ir ne žydas“.

Trejus metus Nojus tarnavo trečiojoje Patono [1] armijoje, žygiavo per Šiaurės Afrikos dykumas ir Europos miškus su trisdešimties svarų našta ant nugaros. Jo pėstininkų dalinys visada buvo netoli mūšio lauko. Jis matė, kaip aplinkui miršta jo draugai; dauguma jų buvo palaidoti už tūkstančių mylių nuo namų. Kartą, besislapstant apkasuose prie Reino, jam pasivaideno, kad regi saugančią jį Eli.

Jis prisiminė karo pabaigą Europoje, o po kelių mėnesių ir Japonijoje. Prieš pat demobilizaciją gavo laišką iš Niu Džersio advokato, atstovaujančio Morisui Goldmanui. Su juo pasimatęs, sužinojo, kad prieš metus Goldmanas mirė, o jo turtas likviduotas. Pardavus verslą, Nojui buvo įteiktas beveik septyniasdešimties tūkstančių dolerių čekis. Keista, bet jis visai dėl to nesusijaudino.

Kitą savaitę grįžo į Niu Berną ir nusipirko namą. Prisiminė, kaip vėliau vedžiojo aplink jį savo tėvą rodydamas, ką rengiasi daryti, ką ketina pakeisti. Tėvas žvalgėsi aplinkui, bet atrodė silpnas, kosėjo ir sunkiai kvėpavo. Nojus dėl to nerimavo, tačiau tėvas prašė nesirūpinti ir įtikinėjo, kad tai tik gripas.

Nepraėjus nė mėnesiui, tėvas mirė nuo plaučių uždegimo ir buvo palaidotas šalia savo žmonos vietinėse kapinėse. Nojus dažnai aplankydavo kapines, padėdavo gėlių; retkarčiais mintyse su juo pasikalbėdavo. Kiekvieną naktį jį prisimindavo ir sukalbėdavo maldelę — už žmogų, kuris išmokė jį svarbiausių dalykų.

Suvyniojęs meškerę, susirinko daiktus ir parėjo namo. Kaimynė Morta Šou, norėdama jam padėkoti ir atsilyginti už viską, ką jis padarė, atnešė tris kepalėlius naminės duonos ir keletą bandelių. Jos vyras žuvo kare, ji liko su trimis vaikais griūvančiame name, kuriame jie augo. Artėjo žiema. Nojus keletą dienų praleido pas ją: pataisė stogą, sudėjo išdaužytus langus, kitus užkamšė, suremontavo viryklę. Atsirado viltis, kad dabar jie ištvers. Kaimynei išėjus, tučtuojau sėdo į savo aplamdytą Dodge sunkvežimiuką ir nuvažiavo pas Gasą. Visada užsukdavo pas jį, važiuodamas į parduotuvę, nes Gaso šeima neturėjo automobilio. Viena jo dukrų įšoko į mašiną, ir jie abu apsipirko Caperso parduotuvėje. Parsiradęs namo, nepuolė tuojau pat iškraustyti produktų. Pirma palindo po dušu ir, susiradęs Budveiserį ir Dilaną Tomą [2], įsitaisė verandoje.

Ji vis dar negalėjo tuo patikėti, netgi savo rankose laikydama įrodymą.

Zinutė buvo laikraštyje, ją perskaitė savo tėvų namuose prieš tris savaites. Ji nuėjo į virtuvę puodelio kavos, o kai grįžo prie stalo, tėvas nusišypsojo ir parodė pirštu mažą nuotrauką: „Ar atsimeni?“

Jis padavė jai laikraštį, ji abejingai žvilgtelėjo į nuotrauką, bet kažkas patraukė jos akį ir įsižiūrėjo atidžiau. „Negali būti!“ — sušnabždėjo, ir nors tėvas smalsiai į ją žvelgė, nekreipdama dėmesio, atsisėdo ir tylomis perskaitė straipsnį. Ji miglotai prisimena, kaip motina priėjo prie stalo ir atsisėdo priešais ją, o kai pagaliau ji padėjo laikraštį, motina stebeilijo į ją su tokia pat veido išraiška, kaip ir tėvas prieš keletą minučių.

„Ar gerai jautiesi? — pasiteiravo motina, laikydama puodelį prie burnos. — Tu atrodai pablyškusi1’. Ji iškart neatsakė, negalėjo ištarti nė žodžio, tik pastebėjo, kad jos rankos virpa. Tai buvo pradžia.

„Čia viskas ir pasibaigs, vienaip ar kitaip“, — vėl sušnabždėjo ji. Sulankstė laikraščio skiautelę ir įsidėjo, prisimindama, jog tą dieną išėjo iš tėvų namų, nešina laikraščiu, todėl galėjo išsikirpti straipsnį. Jį dar sykį perskaitė tą vakarą prieš užmigdama, stengdamasi perprasti, ką reiškia šis sutapimas, ir dar kartą — kitąryt, tarsi norėdama įsitikinti, kad visa tai nebuvo sapnas. O dabar, po trijų savaičių, po ilgų vienišų pasivaikščiojimų, po trijų blaškymosi savaičių, buvo priežastis, dėl kurios ji čionai atvažiavo.

Paklausta, kas darosi, savo keistą elgesį ji paaiškino įtampa. Tai buvo puikus pasiteisinimas; visi ją suprato, ir Lonas, štai kodėl jis neprieštaravo, kai ji panorėjo keletui dienų pabėgti. Vestuvių planai slėgė visus, susijusius su jais. Į vestuves buvo pakviesta beveik penki šimtai žmonių, tarp jų net pats gubernatorius, vienas senatorius ir ambasadorius, reziduojantis Peru. Jos nuomone, per daug, bet jų sužadėtuvės buvo tikra staigmena, puikuojanti visuomenės kronikos puslapiuose jau šeši mėnesiai, kai jie viešai apskelbė savo planus. Retkarčiais ji norėdavo su Lonu pabėgti ir tyliai, be jokio sambrūzdžio susituokti. Bet žinojo, kad jis nesutiktų; kaip koks kylantis politikas jis mėgo būti dėmesio centre.

Ji sunkiai atsiduso ir vėl atsistojo. Sušnabždėjusi: „Dabar arba niekada“, stvėrė savo daiktus ir žengė prie durų. Stabtelėjo tik prieš jas atidarydama ir lipdama laiptais. Viešbučio administratorius nusišypsojo, jai einant pro šalį, ir ji pajuto, kaip jis lydėjo akimis iki pat jai įsėdant į automobilį. Eli slystelėjo už vairo, paskutinį kartą žvilgtelėjo į save veidrodėlyje, įjungė variklį ir pasuko tiesiai į Front gatvę.

Nė kiek nenustebo, kad dar taip gerai atsimena miestelio kelius. Nors čia nesilankė daugybę metų, bet miestelis buvo nedidelis, ir ji neklaidžiodama sukiojosi gatvėmis. Kirtusi Trent upę senovišku pakeliamuoju tiltu, pasuko į žvyrkelį, jos kelionė ėjo į pabaigą.

Žemumų krašte buvo gražu kaip visada. Skirtingai nuo Pydmonto plynaukštės, kur ji užaugo, žemė čia lygi, bet tokia pat trąši ir derlinga, ypač tinkama medvilnei ir tabakui auginti. Nuo tų dviejų kultūrų derliaus ir medienos priklausė miestų gerovė šioje valstijos dalyje. Važiuodama užmiesčio keliu, ji grožėjosi kraštovaizdžiu, kuris pirmiausia ir atviliojo žmones į šią vietovę.

Niekas čia nebuvo pasikeitę. Lūžtanti saulės šviesa skverbėsi pro tamsius ąžuolus ir šimto pėdų aukščio lazdynus, išmargindama juos rudens spalvomis. Kairėje geležies spalvos upė suko kelio link ir darė vingį prieš įtekėdama į kitą, didesnę, upę už kokios mylios. Žvyruotas kelias rangėsi tarp ūkių, įsikūrusių čionai dar prieš pilietinį karą, ir ji žinojo, kad vietinių ūkininkų gyvenimas beveik nepasikeitė nuo tų laikų, kai gimė jų seneliai. Šios vietos pastovumas užtvindė ją prisiminimais, ir ji jautė, kaip susigniaužia širdis pro šalį plaukiant seniai užmirštiems vaizdams.

Дата добавления: 2015-10-31