Tai buvo Eli. Jo Eli. 1 страница

THE NOTEBOOK

Warner Books, 1996

ISBN 9986-02-679-2

© 1996 by Nicholas Sparks

© Vertimas į lietuvių kalbą, Renata Linčiūtė, 1999

Ši knyga skiriama

Ketei,

mylimai žmonai ir draugei

Stebuklai

Kas aš esu? Ir man pačiam įdomu, kaip baigsis ši istorija?

Pakilo saulė, aš sėdžiu prie apmusijusio lango dūsaudamas, kad mano gyvenimas praėjo. Šį rytą atrodau nekaip: dveji marškiniai, šiltos kelnės, šalikas, du kartus apvyniotas apie kaklą ir sukištas į storą megztinį, kurį man numezgė duktė prieš trisdešimt gimtadienių. Didelis šildytuvas kambaryje įkaitęs iki raudonumo, o kitas, mažesnis, stovi tiesiai už manęs. Jis spragsi, sunkiai pukši ir spjaudo karštą orą kaip pasakų slibinas, bet mano kūną krečia šaltis, kuris jau niekada nepraeis, — šaltis, kaupęsis manyje aštuoniasdešimt metų. Aštuoniasdešimt, kartais pagalvoju, ir nors suvokiu, kiek man metų, vis tiek mane stebina tai, kad aš nebesušylu nuo Džordžo Bušo prezidentavimo laikų. Norėčiau žinoti, ar taip jaučiasi ir kiti mano bendraamžiai.

Mano gyvenimas? Nelengva jį apibūdinti. Jis nebuvo nei audringas, nei įspūdingas, kaip kartais įsivaizduodavau, bet ir nesislapsčiau urve tarytum koks graužikas. Man regis, labiausiai jis panašus į akcijas: gana pastovus, jame daugiau kilimų negu kritimų, be to, laikui bėgant, pamažu vis gerėdavo. Puikus pirkinys, nusisekęs pirkinys, manau, ne kiekvienas gali taip pasakyti apie savo gyvenimą. Bet neapsirikite. Nesu kuo nors ypatingas. Aš — paprastas žmogus, paprastos mano mintys, niekuo neišsiskiriantis ir gyvenimas. Mano garbei niekas nepastatė jokio paminklo, netrukus bus užmirštas ir mano vardas, bet aš mylėjau vieną žmogų visa savo širdimi, visa esybe, to man visada ir tereikėjo.

Romantikai pavadintų tai meilės istorija, cinikai — tragedija. Aš manau, kad joje yra ir vieno, ir kito po truputį, ir nesvarbu, kokią istorijos pabaigą jūs norite išvysti, tačiau tai nepaneigs tiesos, kad ji susijusi su didžiule mano gyvenimo dalimi ir keliu, kuriuo pasirinkau eiti. Aš nesiskundžiu tuo keliu ir vietomis, į kurias jis mane buvo nuvedęs; skųstis galėčiau dėl daugelio kitų dalykų, tų skundų būtų pilna net cirko palapinė, bet mano pasirinktas kelias visada buvo vienintelis ir teisingas, ir aš jo neiškeisčiau į jokį kitą.

Deja, laikas viską sutvarko taip, kad nėra lengva laikytis nusibrėžtos krypties. Nors kelias visada atrodė tiesus, tačiau dabar jis nusėtas akmenimis, nubarstytas žvyru, kuris kaupėsi visą gyvenimą. Dar prieš trejus metus būčiau galėjęs to nepaisyti, deja, dabar tai nebeįmanoma. Mano kūnas paliego; nebesu nei stiprus, nei sveikas ir savo dienas leidžiu apatiškai, lyg apgirtęs, diena iš dienos vis labiau bliūkšdamas tartum senas šventės balionas.

Sukosčiu ir prisimerkęs pažvelgiu į laikrodį. Jau metas eiti. Pasikeliu iš savo vietos prie lango ir šliurinu per kambarį, pakeliui stabtelėdamas prie stalo pasiimti užrašų, kuriuos jau skaičiau šimtus kartų. Neatsiverčiu jų, bet pasikišu po pažasčia ir einu toliau — ten, kur turiu eiti.

Aš sliūkinu grindimis, išklotomis baltu, pilkai pamargintu linoleumu. Tokios pat spalvos, kaip mano ir daugelio kitų čia gyvenančių žmonių plaukai, nors šį rytą šiame koridoriuje aš vienut vienas. Kiti tūno savo kambariuose, vieniši, turintys tik televizorių, bet, kaip ir aš, prie to pripratę. Žmogus gali priprasti prie visko, jei turės tam pakankamai laiko.

Tolumoje girdžiu prislopintus verksmo garsus ir žinau, kas juos skleidžia. Mane pamato seselės, mes nusišypsome vieni kitiems, pasisveikiname. Jos — mano draugės, mes dažnai šnekučiuojame, ir esu tikras, kad jos domisi manimi ir tuo, ką patiriu kiekvieną dieną. Girdžiu, kaip man šlepsint pro šalį jos ima tarpusavy kuždėtis. „Štai ir vėl jis eina, tikriausiai viskas baigsis gerai“. Bet seselės tiesiai į akis man to nesako. Matyt, kalbėdamos apie tai, jos nenori manęs įskaudinti iš pat ankstaus ryto ir, pažindamos mane taip pat, kaip ir aš save, ko gero, yra teisios.

Netrukus pasiekiu kambarį. Durys, kaip visuomet, pravertos. Kambaryje triūsia kitos dvi seselės, kurios, man įėjus, irgi nusišypso. „Labas rytas“, — džiaugsmingai sveikinasi, o aš, naudodamasis šia akimirka, pasiteirauju apie jų vaikus, mokyklas ir būsimas atostogas. Valandėlę mes šnekamės verksmo fone. Atrodo, kad jos nieko negirdi, tam verksmui abejingos, kaip ir aš.

Vėliau sėduosi į kėdę, kuri yra tarsi įgavusi mano kūno formą. Seselės jau beveik baigė ruošą; ji aprengta, bet vis dar verkia. Žinau, kad, joms išėjus, ji aprims. Rytinis sambrūzdis ją visada sujaudina, ne išimtis ir ši diena. Pagaliau užuolaida atskleista, seselės išeina. Prieš išeidamos abi paliečia mane ir nusišypso. Įdomu, ką tai reiškia.

Akimirką sėdžiu ir įdėmiai žiūriu į ją, bet ji man neatsako žvilgsniu. Suprantu, nežino, kas aš. Jai esu nepažįstamasis. Tuomet, nusigręžęs nuo jos, nulenkiu galvą ir tyliai meldžiu stiprybės, kurios, žinau, man reikės. Aš visada tvirtai tikėjau Dievu ir maldos galia, nors, atvirai prisipažįstu, tikėjimas man iškėlė nemažai klausimų; kai mirsiu, norėčiau į juos gauti aiškius ir tikslius atsakymus.

Dabar jau esu pasirengęs. Kartu su akiniais iš kišenės išsitraukiu didinamąjį stiklą. Trumpam pasidedu jį ant stalo, kol atsiversiu užrašus. Du kartus palaižau sugrubusį pirštą, kad sučiupinėčiau apšiurusį viršelį ir atsiversčiau pirmą puslapį. Tada vėhpasiįmu didinamąjį stiklą.

Prieš pradėdamas skaityti šią istoriją, akimirksnį susimąstau ir imu svarstyti, ar atsitiktų tai šiandien. Nežinau, nes ir anksčiau nežinojau, o rimtai pagalvojus iš tiesų visai nesvarbu. Tai galimybė, kuri palaiko mane; tai ne garantija, o savotiškos mano lažybos. Nesistebėčiau, jei mane apšauksite svajotoju, kvailiu ar dar kuo nors, bet aš tikiu, jog viskas įmanoma, nors ir neįtikėtina.

Suvokiu, kad nebėra jokių galimybių, ir mokslas man prieštarauja. Bet juk tai nėra absoliutus atsakymas; tą aš žinau, to per gyvenimą išmokau. Ir tai nesugriovė mano tikėjimo, jog stebuklai, kad ir nepaaiškinami, ir neįtikėtini, yra tikrai įmanomi, gali įvykti, paneigdami natūralią daiktų tvarką. Taigi dar kartą, kaip ir kasdien, aš imu balsiai skaityti užrašus, kad ji girdėtų, vildamasis, jog stebuklas, paveikęs mano gyvenimą, vėl pasikartos.

Ir galbūt, galbūt tikrai pasikartos.

Praeities šešėliai

Buvo ankstyvas 1946 metų spalio mėnuo. Nojus Kalhaunas žvelgė į blėstančios saulės nutviekstą lomą iš savo kolonijinio stiliaus namo verandos. Vakarais jis mėgo čia sėdėti, ypač po sunkios darbo dienos, leisdamas laisvai klajoti savo mintims. Taip atsipalaiduodavo, šito buvo išmokęs iš savo tėvo.

O labiausiai jis mėgo žiūrėti į medžius ir jų atspindžius upėje. Vėlyvą rudenį medžiai Šiaurės Karolinoje nuostabūs: žali, geltoni, raudoni, oranžiniai atspalviai susimaišę tarpusavy. Ryškios lapų spalvos švyti saulėje, ir šimtąjį kartą Nojus Kalhaunas svarsto, ar ir pirmieji šio namo šeimininkai praleisdavo vakarus, galvodami apie tuos pačius dalykus, kaip ir jis.

Namas, pastatytas 1772 metais, tapo seniausiu ir didžiausiu namu Niu Berne. Iš pradžių tai buvo pagrindinis namas plantacijoje. Nojus jį nusipirko tuojau po karo ir jo remontui sugaišo paskutinius vienuolika mėnesių, paklodamas nemenką sumelę. Prieš keletą savaičių žurnalistas iš Rolio laikraščio parašė straipsnį apie šį namą. Pasak jo, tai viena puikiausių restauracijų, — tokios jis dar niekada nebuvo matęs. Bent namas sutvarkytas. Likęs ūkis — visai kas kita, ten jis dabar praleidžia didžiausią dienos dalį...

Namas užėmė dvylika akrų ant Brices upelio kranto. Nojus taisė medinę tvorą, kuri supo ūkį iš trijų pusių, ieškodamas trūnėsių ar termitų pažeistų vietų ir, kur reikia, pakeisdamas naujais basliais. Jis dar turėjo gerokai padirbėti, ypač vakarinėje pusėje, o kadangi šiandien baigė darbą anksčiau, prisiminė turįs paskambinti ir užsisakyti daugiau rąstigalių. Nojus įėjo į namą, išgėrė stiklinę saldžios arbatos, paskui nusiprausė. Baigiantis dienai, visada palįsdavo po dušu, vandeniu nuplaudavo ir purvą, ir nuovargį.

Vėliau susišukavo atgal plaukus, užtempė kiek pablukusius džinsus, apsivilko mėlynus marškinius ilgomis rankovėmis, prisipylė kitą stiklinę saldžios arbatos ir išėjo į verandą, kur sėdėdavo kiekvieną dieną tokiu metu.

Jis iškėlė rankas virš galvos, tada nuleido prie šonų, sukiodamas pečius — taip užbaigdavo savo mankštą. Dabar pasijuto švarus ir žvalus. Jo raumenys nuvargę, jis žinojo, kad rytoj kiek maus kūną, bet buvo patenkintas, jog padarė didesnę dalį to, ką ketino padaryti.

Nojus pasiėmė gitarą, kaip kitados jo tėvas, kurio jis labai ilgėjosi. Perbraukė gitarą, derindamas dvi stygas, paskui perbraukė dar sykį. Dabar ji suskambėjo puikiai. Pasigirdo švelni, rami muzika. Iš pradžių Nojus niūniavo, o paskui uždainavo, nes artinosi naktis. Jis skambino ir dainavo, kol nusileido saulė ir dangus pasidarė juodas.

Kai baigė, buvo jau kiek po septynių, tada vėl įsitaisė savo krėsle ir ėmė sūpuotis. Iš įpročio pažvelgė aukštyn ir išvydo Orioną, Didžiuosius Grįžulo Ratus ir Siaurinę žvaigždę, mirksinčią rudeniniame danguje.

Jis bandė mintyse skaičiuoti išlaidas, bet greitai liovėsi. Žinojo, kad į namą sudėjo beveik visas santaupas ir netrukus vėl turės susirasti darbą, tačiau nuvijo šią mintį, nusprendęs pasidžiaugti likusiais būsimo triūso mėnesiais, tuo nesirūpindamas. Suvokė, kad ras išeitį; visada rasdavo. Be.to, galvoti apie pinigus paprastai jam būdavo nuobodu. Jis anksti išmoko džiaugtis paprastais dalykais, — dalykais, kurių negalima nupirkti, ir jam buvo labai sunku suprasti kitaip jaučiančius žmones. Tai dar vienas bruožas, kurį jis paveldėjo iš tėvo.

Klem, medžioklinė kalė, atkiūtino prie Nojaus ir, prieš atsiguldama prie jo kojų, pauostė ranką. „Sveika, mergyte, kaip sekasi?’1 — paklausė jis, tapšnodamas jai galvą, o ji tyliai suinkštė, žvelgdama švelniomis apvaliomis akimis. Automobilio avarijos metu ji neteko kojos, bet gana neblogai juda ir palaiko jam draugiją tokiomis ramiomis naktimis kaip ši.

Dabar jam buvo trisdešimt vieneri, ne taip jau daug, bet vienišam žmogui nemažai. Jis dar niekam nebuvo paskyręs pasimatymo nuo tada, kai atvyko čia, nes nesutiko nė vienos būtybės, kuri jį bent kiek patrauktų. Jis suprato, kad buvo dėl to pats kaltas. Kažkas jį laikė per atstumą nuo kiekvienos moters, kuri darydavosi jam artimesnė, kažkas, ko net ir labai stengdamasis turbūt negalėtų pakeisti. Ir prieš užmiegant ne kartą dingtelėdavo, jog, matyt, jam lemta būti vienišam amžinai.

Pamažu slinko vakaras, šiltas ir gražus. Nojus klausėsi svirplių ir šnarančių lapų, galvodamas, kad gamtos garsai daug tikresni ir dažnai duoda daug daugiau, negu atima, ir tie garsai visada jį sugrąžina į tikrąjį kelią. Karo metu, ypač po didesnio mūšio, buvo akimirkų, kai jis dažnai pasigesdavo šių pakastų garsų. „Jie apsaugos tave nuo pamišimo, — pasakė jam tėvas tą dieną, kai Nojus sėdo į laivą. Tai Dievo muzika, kuri parves tave namo“.

Jis baigė gerti arbatą, įėjo į vidų, susirado knygą, eidamas atgal į verandą, uždegė joje šviesą. Atsisėdęs pažvelgė į knygą. Ji buvo sena, apiplyšusiu viršeliu, vandens ir nešvarumų nudėmėtais puslapiais. Volto Vitmeno „Žolės lapai “ šią knygą nešiojosi su savimi visą karo metą. Kartą ji apsaugojo jį net nuo kulkos.

Jis patrynė viršelį, nubraukdamas dulkes. Tada atsivertė knygą kur pakliuvo ir ėmė skaityti:

Tai tavo valanda, o siela, tavo laisvas skrydis

į bežadę erdvę,

Atplėšiantis nuo knygų, nuo žinojimo

Diena sudilo, pamoka baigta.

O skrydis neša vis tolyn tave nuščiuvusį,

Vis mąstantį apie brangiausius širdžiai dalykus,

Naktį, miegą, mirtį ir žvaigždes.

Jis šyptelėjo. Kažkodėl Vitmenas visada jam primindavo Niu Berną, ir jis buvo patenkintas, kad sugrįžo. Nors čionai nebuvo keturiolika metų, tačiau tai vis tiek jo namai, jis pažinojo čia daugybę žmonių nuo pat savo jaunystės. Nenuostabu. Kaip ir daugelyje pietų miestelių, čionykščiai žmonės nesikeisdavo, tik senstelėdavo.

Dabar jo geriausias draugas buvo Gasas, septyniasdešimtmetis juodaodis, gyvenantis tolėliau, prie kelio. Jie susitiko porai savaičių prabėgus, kai Nojus nusipirko šį namą. Gasas pasirodė nešinas naminiu likeriu ir Bransviko troškiniu, jiedu kartu praleido pirmą jų vakarą, gurkšnodami gėrimą ir pasakodami istorijas.

Gasas užeina vakarais keletą sykių per savaitę, paprastai apie aštuonias. Jis turi keturis vaikus ir vienuolika vaikaičių, tad kartkartėmis jam reikia kur nors ištrūkti, ir Nojus jo dėl to visai nesmerkia. Gasas atsineša savo lūpinę armonikėlę, ir kiek pasišnekučiavę jie sugroja drauge keletą dainų. Kartais jie muzikuodavo valandų valandas.

Nojus net pradėjo Gasą laikyti savo giminaičiu. Iš tikrųjų jis neturėjo jokio artimo žmogaus, bent jau nuo praėjusių metų, kai mirė jo tėvas. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje, jo motina mirė nuo gripo, kai jam buvo dveji. Tėvas vienu metu norėjo vesti, bet taip niekada ir nevedė.

Tačiau kartą ir Nojus buvo įsimylėjęs, jis tai žinojo. Kartą, vienintelį kartą ir seniai. Meilė jį pakeitė visam laikui. Tai buvo ideali meilė, nuostabi meilė.

Pakrantės debesys ėmė lėtai ristis vakariniu dangumi, virsdami sidabriniais, su mėnulio atspindžiu. Jiems sutirštėjus, Nojus atlošė galvą ir atrėmė ją į supamąjį krėslą. Jo kojos judėjo automatiškai, išlaikydamos vis tą patį ritmą, ir kaip daugelį kitų vakarų jis juto savo mintis slystant į praeitį, į tokį pat šiltą vakarą prieš keturiolika metų.

Tai buvo 1932-aisiais, ką tik baigus mokyklą, Neuse River šventės atidarymo vakarą.

Visas miestelis išėjo į gatves, kas šurmuliavo, kas gardžiavosi keptomis dešrelėmis, kas bandė laimę įvairiuose žaidimuose. Tą naktį buvo drėgna — kažkodėl Nojus aiškiai tai prisiminė. Jis atėjo vienas, bet, klaidžiodamas minioje ir ieškodamas draugų, pamatė Finą su Sara, — du žmones, su kuriais užaugo, — besikalbančius su nepažįstama mergina. Ji buvo daili, prisiminė taip tada pagalvojęs; artindamasis prie jų, iš tolo pamatė įsmeigtas į jį miglotas akis, kurios traukte traukė. „Labas, — tarė ji bičiuliškai paduodama ranką, — Finlis man daug apie tave pasakojo“.

Įprasta pažinties pradžia, kurią būtų gal pamiršęs, jeigu ne toji mergaitė. Spausdamas jai ranką ir žvelgdamas į tas nepaprastas smaragdines, kvapą gniaužiančias akis, jis suprato, kad tai yra toji vienintelė, kurios būtų galėjęs ieškoti visą savo gyvenimą ir gal niekada nebūtų radęs. Ji buvo labai graži, tiesiog tobula, o aplinkui nuo vasaros vėjo suošė medžiai.

Regis, būtų atūžęs uraganas. Finas papasakojo, kad ji leidžia vasarą Niu Berne su šeima, nes jos tėvas dirba pas R. Dž. Reinoldsą, ir nors Nojus tik linktelėjo jai, bet jos mestas žvilgsnis pasakė, kad jo tylėjimui pritarta. Finas nusijuokė supratęs, kas darosi, o Sara pasiūlė išgerti vyšninės kokakolos, taigi jų ketvertas pasiliko šventėje, kol ėmė skirstytis žmonės ir visos užeigos užsidarė nakčiai.

Jiedu susitiko kitą dieną ir dar kitą, netrukus tapo neperskiriami. Matydavosi kiekvieną rytą, išskyrus sekmadienį, kai jis turėdavo eiti į bažnyčią, tačiau, vos atlikęs savo priedermę, tuojau pat skubėdavo į Fort Totten parką, kur laukdavo ji. Kadangi buvo atvykėlė, niekad negyvenusi mažame miestelyje, jie dienų dienas darydavo tai, kas jai buvo visiškai nauja. Jis mokė ją, kaip užkabinti masalą ant kabliuko ir žvejoti seklumose plačiažiaunius ešerius, pasiimdavo pasižvalgyti po Croatan miško tankmę. Jie plaukdavo kanojomis, gėrėdavosi vasaros audromis, ir jam atrodė, tartum visada buvo pažįstami.

Bet ir jis išmoko kai kurių dalykų. Miestelio šokiuose, rengiamuose klojime, ji išmokė jį šokti valsą ir čarlstoną, ir nors keletą pirmų dienų jie klupinėjo, jos kantrybė galiausiai atsipirko: juodu šoko tol, kol grodavo muzika. Paskui lydėjo ją namo, o jiems trumpam sustojus ant laiptelių atsisveikinti, jis pirmąkart ją pabučiavo ir nusistebėjo, kodėl taip ilgai delsė. Vėliau vasarą atsivedė ją į šį smarkiai apirusį namą ir pasakė, kad vieną dieną ketina jį nusipirkti ir suremontuoti. Jie ištisas valandas dalijosi savo svajonėmis — jis savo troškimu pamatyti pasaulį, ji svajone tapti dailininke. Ir vieną drėgną rugpjūčio naktį jie abu prarado nekaltybę. Išvažiuodama po trijų savaičių, ji pasiėmė dalelę Nojaus ir likusią vasarą. Jis matė, kaip ji iškeliauja iš miestelio tą ankstyvą lietingą rytą, žvelgė akimis, kurių nesumerkė visą naktį, tada grįžo namo ir susikrovė krepšį. Kitą savaitę jis praleido vienas Harkers saloje.

Nojus perbraukė rankomis per plaukus ir pasižiūrėjo į laikrodį. Dvylika minučių po aštuonių. Jis išėjo priešais namą, pažvelgė į kelią. Gaso nematyti, ir Nojus nebesitikėjo, kad jis ateis. Grįžęs vėl atsisėdo į supamąjį krėslą.

Nojus prisiminė pasakojęs Gasui apie ją. Kai pirmąsyk apie ją prašneko, Gasas ėmė purtyti galvą ir juoktis: „Taigi tu bėgi nuo šešėlio“. Nojui paklausus, ką jis turi galvoje, Gasas atsakė: „Tu juk žinai, nuo savo prisiminimų. Aš stebėjau tave, triūsiantį dieną naktį, vergiškai, be jokio atokvėpio. Žmonės taip dirba dėl trijų priežasčių. Arba jie pamišę, arba yra kvailiai, arba nori užsimiršti. Žinau, kad tu stengiesi pamiršti. Tik nežinau — ką“.

Jis susimąstė apie tai, ką pasakė Gasas. Žinoma, Gasas teisus. Niu Bernas buvo jo mėgstama vieta. Mėgstama, nes regėdavo jos šešėlį šmėsčiojant Fort Totten parke, kaskart eidamas pro šalį. Regėdavo ją, sėdinčią ant suolelio arba stovinčią prie vartų, visada besišypsančią, jos šviesius plaukus, kurie švelniai lietė pečius, regėdavo tas smaragdines akis. Kai vakare atsisėda verandoje su gitara, mato ją šalia savęs, tyliai besiklausančią jo skambinamų vaikystės melodijų.

Tą patį jis jautė eidamas į Gastono vaistinę, į Masonų teatrą ar net vaikštinėdamas po miestelio centrą. Kur tik pažvelgdavo, visur matydavo jos atvaizdą, daiktus, kurie gyvai ją priminė.

Tai buvo keista, jis tą suvokė. Nojus užaugo Niu Berne. Praleido čia savo pirmuosius septyniolika metų. Bet, galvojant apie Niu Berną, jam atrodė, kad teprisimena tą paskutinę vasarą, — vasarą, kai jie buvo drauge. Kiti prisiminimai tebuvo fragmentai, paauglystės dienų nuotrupos ir dažnai nesužadindavo jokių jausmų.

Vieną vakarą jis apie tai papasakojo Gasui, ir tasai ne tik viską suprato, bet pirmasis paaiškino, kodėl taip yra. „Tėtis man sakydavo:, kai pirmąkart įsimyli, gyvenimas pasikeičia visiems laikams, — kad ir kaip stengtumeisi, šis jausmas niekada neišnyks. Toji mergaitė, apie kurią man papasakojai, buvo tavo pirmoji meilė. Todėl, kad ir ką tu darytum, ji amžinai liks su tavimi.“

Nojus papurtė galvą, ir kai jos atvaizdas ėmė blėsti, vėl atsivertė Vitmeną. Jis skaitė valandą, kartkartėmis nukreipdamas akis į meškėnus ir oposumus, šmirinėjančius prie upelio. Pusę dešimtos užvertė knygą, užlipo į viršų, į miegamąjį, ir žurnale surašė savo pastabas bei darbus, kuriuos nuveikė name. Po keturiasdešimties minučių jis jau miegojo. Laiptais atslinko Klem, apuostė miegantį šeimininką ir apsukusi keletą ratų, susiraitė prie jo lovos.

Tą patį vakarą, kiek ankstėliau, už šimto mylių ir ji viena sėdėjo savo tėvų namo verandoje, parietusi koją po savimi, sūpuodamasi krėsle. Vieta, kur ji sėdėjo, buvo drėgnoka; ką tik prašniokštė lietus, smarkus, kiaurai smelkiantis, bet dabar debesys sklaidėsi, ir ji žvelgė pro jų properšas į žvaigždes, svarstydama, ar pasielgė teisingai. Ji grūmėsi su savimi diena iš dienos, o labiausiai šį vakarą, bet galop suprato, kad niekada sau neatleistų, jeigu nepasinaudotų tokia proga.

Lonas nežinojo tikrosios priežasties, kodėl ji kitą rytą išvažiavo. Prieš savaitę buvo užsiminusi, kad norėtų aplankyti keletą antikvarinių parduotuvėlių netoli pakrantės. „Tik keletą dienų“, — pasakė ji, — be to, man reikia atsikvėpti nuo mūsų vestuvių planų“. Meluodama jautėsi bjauriai, bet sumojo, kad jokiu būdu negali pasakyti jam teisybės. Jos išvykimas nebuvo su juo susijęs, tačiau būtų buvusi neteisi, jei būtų norėjusi, kad jis ją suprastų.

Kelias iš Rolio buvo geras. Ji važiavo kiek daugiau negu dvi valandas ir atvyko prieš pat vienuoliktą. Užsiregistravo nedideliame viešbutyje miestelio centre, paskirtame kambaryje išsikrovė savo lagaminą: į spintą sukabino sukneles, o kitus daiktus sudėliojo į stalčius. Paskubomis suvalgė priešpiečius, pasiklausė padavėjos, kur yra artimiausios antikvarinės parduotuvėlės, ir jose praleido keletą valandų. Pusę penkių grįžo į savo kambarį.

Atsisėdusi ant lovos krašto, pakėlė telefono ragelį ir paskambino Lonui. Jis negalėjo ilgai kalbėti, turėjo būti teisme, bet prieš padėdama ragelį ji pasakė viešbučio, kur apsistojo, telefono numerį ir pažadėjo skambtelėti kitą dieną. Gerai, pagalvojo padėjusi ragelį. Pokalbis buvo toks kaip visada. Ji nepasakė nieko, kas galėtų sukelti jam įtarimą.

Jie pažįstami beveik ketveri metai; susitiko 1942-aisiais, kai pasaulis ir Amerika jau metus kariavo. Kiekvienas dirbo savo darbą. Ji nuėjo dirbti savanore į centrinę miesto ligoninę. Buvo reikalinga ir vertinama, bet sekėsi jai daug sunkiau, negu tikėjosi. Pirmoji sužeistų kareivių banga plūdo namo, ir ji leido dienas su palaužtos sveikatos vyrais, suniokotais kūnais. Kai Lonas natūraliai ir žavingai prisistatė jai Kalėdų vakarėlyje, ji įžvelgė jame kaip tik tai, ko jai reikėjo: žmogų, kuris buvo tikras dėl ateities, turėjo humoro jausmą ir tuo išsklaidė visus jos būgštavimus.

Дата добавления: 2015-10-31