Vis dar nieko neatsitinka.

Paskutinįkart šį vakarą tariu, kad ją myliu.

Ir vagis atsėlina.

Visada mane stebina, kaip greit šitai atsitinka. Netgi po tokių akimirkų. Laikydamasi manęs, ji pradeda smarkiai mirkčioti ir purtyti galvą. Tada nusigręžia ir įsistebeilija į kambario kampą, jos veide šmėsčioja nerimas.

Ne! — sušunku mintyse. Dar ne! Ne dabar... Ne, kai mudu tokie artimi! Ne šį vakarą! Bet kurį kitą, bet ne šį... Prašau! — Žodžiai kunkuliuoja manyje. — Neturiu jėgų vėl to patirti! Tai neteisinga... tai neteisinga...

Deja, tai vėl negelbsti.

— Tie žmonės, — galiausiai sako į kažką rodydama, — spokso į mane. Na, prašau, padarykite, kad jie liautųsi.

Nykštukai.

Mano skrandyje, apsunkusiame nuo maisto, atsiveria tuštuma. Akimirką man užgniaužia kvapą, paskui vėl pradedu kvėpuoti, tik jau ne taip giliai. Burna išdžiūsta, jaučiu, kaip muša širdis. Baigta, suvokiu ir neklystu. Atėjo saulėlydis. Ši vakaro sumaištis, susijusi su Alzheimerio liga ir veikianti mano žmoną, yra pats sunkiausias metas. Eli ima kliedėti, ir kartais prarandu viltį, jog kada nors mudu vėl mylėsime vienas kitą.

— Nieko ten nėra, Eli, — mėginu atremti neišvengiamybę. Ji manimi netiki.

— Jie spokso į mane.

— Ne, — šnabždu, purtydamas galvą.

— Ar nematote jų?

— Ne, — atsakau, ir ji valandėlę susimąsto.

— Na, jie štai ten, — taria mane atstumdama, — ir jie spokso į mane.

Ji pradeda kalbėtis su savimi, ir kiek vėliau, kai bandau ją guosti, virpėdama atšlyja išplėstomis akimis.

— Kas jūs? — surinka panišku balsu, jos veidas išbąla. — Ką čia veikiate?

Išgąstis didėja, ir man skaudu, kad nieko negaliu padaryti. Ji pasislenka tolyn nuo manęs, traukiasi atgal, jos rankos pasiruošusios gintis, tada ištaria labiausiai mano širdį veriančius žodžius.

— Išeikite! Atstokite nuo manęs! — surinka. Ji stumia nykštukus nuo savęs, apimta siaubo, užmiršusi, kad aš esu čionai.

Atsistoju ir peršliaužiu per kambarį prie jos lovos. Man silpna, skauda kojas, toks keistas skausmas vienoje pusėje. Nesuprantu, iš kur jis atsirado. Reikia didžiausių pastangų, norint spūstelėti mygtuką, kad ateitų seselės, mano pirštai dreba ir atrodo sustingę, bet galų gale man pasiseka. Netrukus jos ateis, žinau ir jų laukiu. O laukdamas žvelgiu į savo žmoną.

Dešimt...

Dvidešimt...

Trisdešimt sekundžių praeina, vis dar žiūriu į ją, mano akys nieko nepraleidžia, atsimena visas akimirkas, kuriomis mes dalijomės. Tačiau visą šį laiką ji neatsigręžia, ir mane persekioja jos kovos su nematomais priešais vizijos.

Geliančia nugara atsisėdu prie lovos ir, pasiimdamas užrašus, pravirkstu. Eli to nepastebi. Suprantu, nes jos sąmonė apsiblausė.

Keletas puslapių nuskrenda ant grindų, pasilenkiu jų pakelti. Esu pavargęs, taigi sėdžiu vienas, atskirai nuo žmonos. Kai ateina seselės, išvysta du žmones, kuriems reikia paguodos. Moterį, užpultą demonų ir virpančią iš baimės, ir seną vyrą, mylintį ją daug stipriau negu gyvenimą, tyliai verkiantį kampe, rankomis užsidengusį veidą.

Likusį vakarą leidžiu vienas savo kambaryje. Mano durys praviros, matau praeinančius žmones, vieni nepažįstami, kiti likimo draugai, ir įsiklausęs galiu girdėti jų pokalbius apie šeimą, darbus, apsilankymus parke. Paprasti pokalbiai, nieko daugiau, bet suvokiu, kad pavydžiu jiems to nerūpestingo bendravimo. Žinau, tai mirtina nuodėmė, bet kartais negaliu susitvardyti.

Gydytojas Barnvelas taip pat čia, kalbasi su viena sesele. Man smalsu, o kas gi taip smarkiai serga, kad jis čia lankosi tokią valandą. Sakiau jam, kad per daug dirba. „Pabūkite su savo šeima, — bandžiau patarti, — ji sups jus ne amžinai“. Bet jis manęs neklauso. Rūpinasi savo pacientais ir kviečiamas privalo ateiti. Jis sako neturįs pasirinkimo, tačiau tai jį daro žmogumi, draskomu prieštaravimų. Jis nori būti gydytojas, atsidavęs savo ligoniams, ir vyras, pasiaukojęs savo šeimai. Tačiau to negali suderinti vienu metu, tam per mažai laiko, be to, jis turi dar šito išmokti. Tolstant jo balsui, man pasidaro įdomu, ką jis pasirinks arba kas jam skirta.

Sėdžiu prie lango ant minkštos kėdės ir galvoju apie praslinkusią dieną. Ji buvo laiminga ir liūdna, nuostabi ir gildanti širdį. Apimtas prieštaringų jausmų tyliai sėdžiu ilgai ilgai. Šį vakarą niekam nenoriu skaityti; negaliu, nes poetinė savistaba mane pravirkdytų. Ilgainiui koridoriai nuščiūva, jais dunksi tik naktinių budėtojų kojos. Vienuoliktą valandą išgirstu pažįstamus žingsnius, kurių kažkodėl laukiau ir kuriuos puikiai pažįstu.

Pro duris kyšteli galvą Barnvelas.

— Pastebėjau pas jus degant šviesą. Ar neprieštarausite, jeigu įeisiu?

— Na, ką jūs, — atsakau.

Jis įeina, prieš atsisėsdamas už poros pėdų nuo manęs, apsižvalgo.

— Girdėjau, — sako jis, — kad puikiai praleidote dieną su Eli. — Jis šypsosi. Mes ir mudviejų santykiai jį dominame. Nežinau, ar jo domėjimasis tik profesionalus.

— Ir man taip regis.

Jis įdėmiai žiūri į mane.

— Ar gerai jaučiatės, Nojau? Atrodote nekaip.

— Viskas gerai. Tik esu truputį pavargęs.

— O kaip šiandien jautėsi Eli?

— Neblogai. Šnekėjomės beveik keturias valandas.

— Keturias valandas? Nojau, tai... neįtikėtina.

Aš tik gūžtelėjau pečiais. O jis stebėdamasis kalbėjo toliau.

— Niekada nieko panašaus nesu matęs. Spėju, jog viskas taip klostosi dėl meilės. Judu skirti vienas kitam. Ar jūs tai žinote?

— Žinau, — atsakau, bet man vėl ima gniaužti gerklę.

— Dėl ko iš tikrųjų nerimaujate, Nojau? Ar Eli ką nors pasakė ar padarė, kas užgavo jūsų jausmus?

— Ne. Ji buvo tiesiog nuostabi. Dėl to dabar jaučiuosi... vienišas.

— Vienišas?

— Taip!

— Vienišų žmonių nėra.

— O aš vienišas, — tariu, žvilgtelėdamas į savo laikrodį ir galvodamas apie jo šeimą, miegančią tyliame name, ten, kur ir jis dabar turėtų būti, — ir jūs taip pat.

Praėjo kelios pilkos dienos. Eli neatpažindavo manęs jokiu paros metu, be to, turiu prisipažinti, kad ir mano dėmesys retkarčiais priblėsdavo, nes mintys visą laiką sukosi apie drauge praleistą aną dieną. Nors pabaiga visada ateina pernelyg greitai, tądien nieko nepraradome, tik laimėjome, ir aš buvau laimingas, kad dar kartą patyriau palaimą.

Per savaitę mano gyvenimas vėl sugrįžo į vėžes. Ar bent buvo toks kaip paprastai. Skaitau Eli, skaitau kitiems, keliauju koridoriais. Guliu atmerktomis akimis naktį, kiurksau prie šildytuvo rytą. Žvelgdamas į savo ateitį, jaučiu keistą ramybę.

Šaltą, ūkanotą rytą, praėjus savaitei po tos dienos, kurią mudu praleidom drauge, atsibudau anksti, — toks jau mano įprotis, bet veltui naršiausi po stalą, čia sklaidydamas nuotraukas, čia skaitinėdamas prieš daugelį metų rašytus laiškus. Nors ir mėginau susikaupti, niekaip neįstengiau, nes man skaudėjo galvą, taigi viską pastūmiau į šalį ir nuslinkau patūnoti kėdėje prie lango, pasižiūrėti, kaip kyla saulė. Žinau, Eli atsibus po poros valandų, taigi norėjau dar pabūti atsipalaidavęs, nes, kiaurą dieną skaitant, galva įsiskaudės dar labiau.

Keletui minučių užsimerkiau, o mano galvoje tai sutvinkčiodavo, tai vėl atlėgdavo. Atsimerkęs stebėjau savo seną draugą — upelį, čiurlenantį po mano langu. Skirtingai nuo Eli gavau kambarį, iš kurio galiu jį matyti; deja, jam niekada nepavyko manęs įkvėpti. Tas upelis — tikra priešingybė man, jis šimto tūkstančių metų senumo, bet atgimsta po kiekvienos liūties. Tą rytą su juo kalbėjausi, šnabždėjau jam: „Tu palaimingas, mano drauge, ir aš palaimingas, mes drauge sutinkame auštančias dienas1’. Vilnys ir bangelės raibuliavo, tarsi man pritardamos, blyškus ryto žaros raudonis atspindėjo pasaulį, kuriuo dalijomės. Upelis ir aš. Tekantis, nuslūgstantis, nutolstantis. Stebėdamas vandenį, žmogus gali išmokti daugybę dalykų.

Tai atsitiko man sėdint ant kėdės, kai saulė vos kyštelėjo iš už horizonto. Pastebėjau, kad mano ranka ėmė virpėti, kaip iki šiol niekada nėra buvę. Bandžiau ją kilstelėti, bet buvau priverstas liautis, nes vėl sukalė galvoje, šį kartą smarkiai, tarytum į ją kas būtų smogęs plaktuku. Užsimerkiau, stipriai užspaudžiau vokus.’Ranka nustojo drebėjusi, ir mane sukaustė stingulys. Viskas atsitiko taip greitai, tarsi mano nervus kas būtų staiga nutraukęs kažkur žemiau rankos. Riešą surakino, galvą persmelkęs veriantis skausmas, rodės, slenka kaklu žemyn ir apima kiekvieną kūno ląstelę tartum potvynio banga, viską triuškinanti ir niokojanti savo kelyje.

Akyse pasidarė tamsu, tik girdėjau galvoje tarsi bildant traukinį ir supratau, kad mane ištiko priepuolis. Skausmas kaip žaibas pervėrė mano kūną, ir paskutinėmis akimirkomis prieš užtemstant sąmonei įsivaizdavau Eli, gulinčią lovoje, laukiančią pasakojimo, kurio nebeskaitysiu, sutrikusią ir susipainiojusią, visiškai nesugebančią sau padėti. Kaip ir aš. Kai mano akys galutinai užtemo, pagalvojau: „O Dieve, ką aš padariau?“

Kartais prarasdamas, kartais atgaudamas sąmonę, išgulėjau daug dienų ir tomis valandėlėmis, kai atsipeikėdavau, pamatydavau, kad esu prijungtas prie aparatūros, prie vamzdelių, kyšančių iš nosies ir gerklės, prie dviejų maišelių su skysčiu, kabančių šalia lovos. Girdėjau silpną prietaisų ūžesį, tai tylesnį, tai garsesnį, o kartais man nepažįstamus garsus. Vienas prietaisas, pypsėdamas kartu su mano širdies ritmu, keistai ramino ir mane užliūliuodavo nežinia kuriam laikui.

Gydytojai buvo sunerimę. Dėbčiodamas į juos, mačiau susirūpinusius veidus, kai jie tyrinėdavo diagramas ir reguliuodavo prietaisus. Jie šnabždėjosi manydami, kad jų negirdžiu: „Priepuolis buvo rimtas, ypač tokio amžiaus žmogui, ir padariniai gali būti sunkūs“. Niūriuose jų veiduose atsispindėjo pranašavimai: gali prarasti kalbą, gresia paralyžius. Kita diagrama, kitoniškas prietaiso pypsėjimas, ir jie išeina nežinodami, kad girdėjau kiekvieną žodį. Vėliau stengiausi negalvoti apie šiuos dalykus, susitelkiau, iš paskutiniųjų stengdamasis atkurti Eli atvaizdą savo mintyse. Kiek galėdamas bandžiau susigrąžinti jos gyvenimą į savąjį, vėl sujungti mus į viena. Stengiausi pajusti jos prisilietimą, išgirsti balsą, išvysti jos veidą, ir kai man pavykdavo, mano akys priplūsdavo ašarų, nes nežinojau, ar kada nors vėl galėsiu ją apkabinti, šnabždėti jai, drauge praleisti dieną, skaitydamas jai, kalbėdamasis su ja ir vaikščiodamas. Ne tokios pabaigos tikėjausi. Visada maniau, jog išeisiu paskutinis. Nesitikėjau, kad taip bus.

Daug dienų tai sąmoningai, tai nesąmoningai klejojau, kol išaušo vienas ūkanotas rytas, kai mano pažadas, duotas Eli, dar kartą paragino mano kūną. Atsimerkiau ir išvydau kambarį, pilną gėlių, o jų kvapas paskatino mane veikti toliau. Susiieškojau mygtuką, iš visų jėgų jį paspaudžiau, ir po trisdešimties sekundžių pasirodė seselė, paskui kurią atskubėjo gydytojas Barnvelas. Jo veide švystelėjo šypsena.

— Aš ištroškęs, — ištariau suirzusiu balsu, ir gydytojas Barnvelas plačiai nusišypsojo.

— Sveiki, sugrįžę, — pasakė jis, — žinojau, kad jūs tai padarysite.

Pagaliau po dviejų savaičių išeinu iš ligoninės, nors iš manęs teliko pusė žmogaus. Jei būčiau kadilakas, dabar galėčiau važinėti apskritimais, sukantis tik vienam ratui, nes dešinioji mano kūno pusė silpnesnė už kairiąją. Jie man sakė, jog tai ne taip jau blogai, nes mane galėjo visiškai paralyžiuoti. Kartais atrodo, kad esu optimistų draugijoje.

Didžiausia blogybė — mano rankos nebeleidžia pasiramsčiuoti lazda ar naudotis vežimėliu, taigi, norėdamas išsilaikyti tiesiai, dabar turiu judėti savo unikaliu ritmu. Ne kairėdešinė-kairė, kaip įprasta jaunystėje, ir net ne vėlesnis šliuru šliuru, bet varganas slinkimas, vos velkant dešinę koją. Dabar esu ištisas nuotykis, kai keliauju koridoriais. Tai pernelyg lėtas ėjimas net man, žmogui, prieš dvi savaites galėjusiam pralenkti tik vėžlį.

Kai parsirandu į savo kambarį, jau vėlu, bet žinau, kad neužmigsiu. Giliai įkvėpęs užuodžiu pavasario kvapus, besiskverbiančius pro mano langą. Jis praviras, iš lauko sklinda vėsa. Jaučiu, kaip temperatūros permaina mane sustiprina. Evelina, viena iš daugelio seselių, kuriai yra trečdalis mano metų, padeda man nusigauti iki kėdės prie lango, kurį ji nori uždaryti, aš paprieštarauju, ir Evelina, nors ir suraukusi antakius, man paklūsta. Girdžiu atidarant stalčių, ir po valandėlės mano pečius apgaubia megztinis. Ji globoja mane lyg vaiką, o baigusi padeda ranką man ant peties ir švelniai patapšnoja. Ji nieko nesako taip darydama, bet iš jos tylėjimo suprantu, kad žiūri pro langą. Ji ilgai stovi nejudėdama, man įdomu, ką galvoja, tačiau neklausiu. Galiausiai išgirstu atodūsį. Ji atsigręžia, ketindama išeiti, stabteli, pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą, meiliai kaip mano dukraitė. Aš nustebęs, o ji ramiai taria:

— Gerai, kad sugrįžote. Eli pasiilgo jūsų, be to, ir nuo mūsų jums reikia atsipūsti. Mes visi už jus meldėmės, nes viskas aplinkui atrodė ne taip, kai jūsų nebuvo.

Ji šypsosi ir prieš išeidama paliečia mano veidą. Tyliu. Vėliau išgirstu ją žingsniuojant koridoriumi, stumiant vežimėlį, kalbantis su kita sesele. Paskui jų balsai nutyla.

Ši naktis žvaigždėta, pasaulis švyti niūria, keista mėlyna spalva. Čirpia svirpliai, ir jų čirpimas nustelbia kitus garsus. Man įdomu, ar kas iš lauko mato mane, kūno kalinį, sėdintį čionai. Tyrinėju žvilgsniu medžius, kiemą, suoliukus netoli žąsų, ieškodamas gyvybės ženklų, bet nieko nėra. Net upelis nurimęs. Tamsoje jis atrodo lyg tuščia erdvė. Mane traukia jo paslaptingumas. Žiūriu pro langą valandų valandas ir išvystu pradedančių virš vandens kilti debesų atspindį. Audra atslenka, netrukus dangus bus sidabrinis kaip sutemos.

Žaibas perskrodžia neramų dangų, ir aš pasijuntu minčių nešamas į praeitį. Kas esame mudu su Eli? Gal sena gebenė kipariso medyje? Mūsų, kaip ir jo, ūgliai ir šakelės taip tankiai susipynusios, kad, jas išskyrus, numirtume. Gal. Žaibas vėl blyksteli, stalas nušvinta, ir aš matau Eli portretą, gražiausią iš visų, mano turėtų. Prieš daugelį metų jį įsirėminau, vildamasis, kad stiklas saugos jį amžiams. Pasisiekiu jį ir laikau prisikišęs prie pat akių. Ilgai žvelgiu į jį, negalėdamas atsitraukti. Jai buvo keturiasdešimt vieneri, kai padaryta ši nuotrauka; dar niekad Eli nebuvo tokia graži. Tiek daug dalykų norėčiau paklausti, bet suprantu, kad portretas neatsakys, taigi jį padedu.

Mane nuo Eli skiria koridorius. Sėdžiu vienas. Visada būsiu vienas. Apie tai galvojau gulėdamas ligoninėje. Tuo esu tikras, žvelgdamas pro langą ir matydamas kylant audros debesis. Mane nuliūdino sunki mūsų padėtis, apgailestauju, kad paskutinę dieną mudviem būnant kartu nepabučiavau jos į lūpas. Ir turbūt niekada nepabučiuosiu. Nieko neįmanoma numatyti sergant tokia liga. Kodėl aš apie tai galvoju?

Vargais negalais atsistoju, nušlepsiu prie stalo ir užsidegu stalinę lempą. Tam prireikia daugiau pastangų, negu maniau, stengiuosi iš visų jėgų, taigi negrįžtu prie lango. Atsisėdu prie stalo ir keletą minučių žiūrinėju ant jo sudėtas nuotraukas. Šeimos, vaikų ir atostogų, mudviejų su Eli nuotraukas. Galvoju apie praėjusius laikus, kai buvome drauge, vieni ar su šeima, ir dar kartą suvokiu, koks aš senas.

Atitraukiu stalčių ir randu gėles, prieš daugelį metų jai dovanotas, sudžiūvusias ir nublukusias, surištas kaspinu. Jos, kaip ir aš, sausos, trapios, sunku jas išlaikyti nesulaužius. Bet ji jas išsaugojo. „Nesuprantu, kam tau jos“, — sakydavau, ji apsimesdavo manęs negirdinti. Kartais regiu ją vakarais, beveik pagarbiai jas laikančią, lyg jose glūdėtų gyvenimo paslaptis. Tos moterys...

Man rodos, jog tai — prisiminimų naktis, pasirausiu ir surandu savo vestuvinį žiedą. Jis padėtas viršutiniame stalčiuje, suvyniotas į servetėlę. Daugiau nebegaliu jo mūvėti, nes mano pirštų sąnariai ištinę, o pirštams trūksta kraujo. Išvynioju servetėlę ir pamatau, kad žiedas nepasikeitęs. Juk jis yra simbolis, apskritimas. Žinau, žinau, juk ir negalėjo būti kitaip. Tą žinojau tada, žinau ir dabar. Šią akimirką garsiai sušnabždu: „Aš vis dar tavo, Eli, mano karaliene, mano amžinoji gražuole. Tu esi ir visada buvai tikras stebuklas mano gyvenime“.

Kažin, ar ji girdi mano žodžius, bet laukiu ženklo. Deja, jo nėra.

Pusė dvyliktos, ieškau jos parašyto man laiško, vienintelio, kurį skaitau, kai mane pagauna ypatinga nuotaika. Randu jį ten, kur paskutinį sykį pasidėjau. Prieš atsiversdamas keletą kartų laišką pasukinėju, kai jį išlankstau, pradeda virpėti rankos. Galiausiai imu skaityti:

Brangusis Nojau,

Rašau šį laišką žvakės šviesoje, tau miegant mūsų miegamajame, kuriuo dalijomės nuo mudviejų sutuoktuvių dienos. Ir nors negaliu girdėti tavo tylaus kvėpavimo, žinau, jog tu čia, ir netrukus vėl atsigulsiu šalia tavęs, kaip visada. Jausiu tavo šilumą ir ramybę, tavo kvėpavimas lėtai nuneš mane ten, kur svajoju apie tave ir kur tu esi nuostabus vyras.

Regiu šalia savęs liepsną, kuri man primena kitą liepsną prieš kelias dešimtis metų, save su tavo minkštais drabužiais ir tave su džinsais. Tada supratau, kad mes visada būsime kartu, nors kitą dieną ir buvau susvyravusi. Mano širdį užkariavo, užvaldė Pietų poetas, tu, ir supratau, kad ji bus tavo visiems laikams. Argi aš galėčiau abejoti meile, kylančia iki pat žvaigždžių, šėlstančia kaip dūžtančios bangos? Nes tai, kas tarp mūsų buvo tada, tebėra ir šiandien.

Prisimenu, kaip sugrįžau pas tave kitą dieną, tą pačią dieną, kai apsilankė mano motina. Labai būgštavau, labiau negu kada nors, nes maniau, niekada man neatleisi, kad palikau tave. Virpėjau išlipusi iš automobilio, tačiau nuo tavo šypsenos ir nuo to, kaip ištiesei man ranką, baimė tuojau dingo. „Gal kavos?“ — tiek tepasakei. Ir nieko niekada neklausinėjai. Visus mūsų drauge praleistus metus.

Neklausinėjai manęs ir tada, kai turėjau netrukus tave palikti ir viena išvažiuoti keletui dienų. Ir kai ateidavau su ašaromis akyse, visada žinojai, ko man reikia — ar kad mane apkabintum, ar tiesiog leistum pabūti šalia. Nežinau, kaip tu suprasdavai, bet suprasdavai, ir man iškart palengvėdavo. Vėliau, kai mažoje koplytėlėje sumainėm žiedus, po mudviejų priesaikos, pažvelgusi į tavo akis, supratau, kad pasielgiau teisingai. Bet labiausiai už viską tapo aišku, jog buvau kvaila, galvodama apie kitą. Nuo tos akimirkos nė karto nebuvau susvyravusi.

Mes gyvenome puikiai, dabar nepaprastai daug apie tai mąstau. Kartais užmerkiu akis ir regiu tave kiek pražilusį, sėdintį verandoje ir skambinantį gitara, o mažylius — žaidžiančius ir plojančius pagal tavo muziką. Tavo drabužiai dėmėti nuo ilgų darbo valandų, esi pavargęs, aš siūlau tau truputį atsipalaiduoti, o tu šypsaisi ir sakai:“ Tą dabar ir darau“. Tavo meilė vaikams iš tiesų jaudinanti.“ Tu geresnis tėvas, negu pats manai“, — sakau tau vėliau, sumigus vaikams. Netrukus išsineriame iš drabužių, bučiuojamės ir ištirpstame vienas kito glėby, kol galop užmiegame įsisupę į flanelines paklodes.

Myliu tave dėl daugelio dalykų. Mane ypač žavėjo tavo pomėgiai, tai buvo nuostabiausi dalykai mūsų gyvenime. Meilė, tėvystė, poezija, draugystė, grožis, gamta... Džiaugiuos, kad šito mokei ir savo vaikus, nes žinau, jog dėl to ir jų gyvenimas bus prasmingesnis. Jie kalba man, koks tu jiems esi nepaprastas, ir kiekvienąkart jiems tai pasakojant pasijuntu laimingiausia moterimi.

Ir mane tu mokei, palaikei, įkvėpdavai, kai tapydavau, nė negali įsivaizduoti, kiek daug man tai reiškė. Užtat mano darbai dabar kabo muziejuose ir privačiose kolekcijose. Nors kartais būdavau išsiblaškiusi ir sudirgusi dėl parodų ar kritikos, tu visada būdavai šalia ir sakydavai malonius žodžius, kurie mane padrąsindavo. Supratai, kad man reikia studijos, erdvės, pastebėdavai dažus ant mano drabužių, plaukų, o kartais ir ant baldų. Žinau, nebuvo lengva. Tu buvai vyras, Nojau, kuris turėjo su visu tuo taikstytis ir gyventi. Ir tu gyvenai. Keturiasdešimt penkerius metus. Nuostabius metus.

Tu — mano geriausias draugas ir mano mylimasis, nežinau, katra tavo puse labiausiai gėriuosi. Branginu abi taip, kaip branginau mudviejų gyvenimą. Turi savyje, Nojau, kažką gražaus ir stipraus. Gerumą — štai ką matau, žvelgdama į tave dabar, ir tai mato kiekvienas. Gerumą. Esi atlaidžiausias ir taikiausias žmogus, kaip niekas kitas. Dievas su tavimi, Jis turi būti, nes esi vienintelė mano sutikta būtybė, panaši į angelą.

Žinau, laikei mane pakvaisėle, kai raginau, kad parašytume mūsų istoriją, kol mes galutinai apleisime savo namus, tačiau tam turiu savų priežasčių ir esu dėkinga už tavo kantrybę. Nors ir klausei, niekada nepasakiau kodėl, o dabar, manau, tau laikas sužinoti.

Mudu išgyvenome tokį gyvenimą, kurio nėra patyrę daugelis porų, bet, žvelgdama į tave, baiminuosi, nes visa tai netrukus baigsis. Mes abu žinome, kokia bus mano ateitis ir ką tai reikš mums. Regiu tavo ašaras ir nerimauju labiau dėl tavęs negu dėl savęs, — mane baugina skausmas, kurį, žinau, patirsi. Man trūksta žodžių savo širdgėlai išreikšti.

Myliu tave taip stipriai, taip neapsakomai, kad surasiu būdą sugrįžti pas tave, nepaisydama savo ligos, — prižadu tau. Ir čia padės mudviejų istorija. Kai būsiu vieniša ir pakrikusi, perskaityk man šią istoriją — taip, kaip ją papasakojai vaikams — ir žinau, kad kaip nors suvoksiu, jog ji apie mus. Ir galbūt, galbūt mudu rasime būdą vėl pabūti kartu.

Prašau, nepyk ant manęs tomis dienomis, kai tavęs neatpažinsiu, abu žinome, kad jos ateis. Žinok, jog myliu tave, visada mylėsiu, kad ir kas atsitiktų, žinok, jog mano gyvenimas buvo puikiausias ir nuostabiausias. Mano gyvenimas su tavimi.

Ir jeigu išsaugosi šį laišką, kad galėtum perskaityti, kai panorėsi, tikėk, jog rašau jį tau dabar. Nojau, kad ir kur tu būtum, kad ir kas kada būtų, myliu tave. Myliu tave dabar, rašydama šį laišką, ir myliu tave dabar, kai tu jį skaitai. Man labai gaila, jog nebegaliu tau to pasakyti. Myliu tave be galo, mano vyre. Tu esi ir visada buvai mano svajonė.

Eli

Baigęs skaityti laišką padedu. Pasikeliu nuo stalo ir susirandu šlepetes. Jos prie mano lovos, turiu atsisėsti, kad jas apsiaučiau. Tada atsistoju, pereinu kambarį ir atidarau duris. Žvilgteliu į koridorių ir pamatau Dženis, sėdinčią prie seselių posto. Bent jau manau, jog tai ji. Turiu praeiti pro šį stalą, norėdamas patekti į Eli kambarį, tačiau šią valandą nepageidaujama, kad kur nors eičiau iš savo kambario, ir Dženis niekada nelaužo taisyklių. Jos vyras — teisininkas.

Lukteliu vildamasis, jog ji nueis, bet neatrodo, kad ji ketintų pasitraukti, todėl imu nekantrauti. Galiausiai išsėlinu iš savo kambario, lėtai ir sunkiai vilkdamas kojas. Praslenka amžinybė, kol sumažėja atstumas, bet kažkodėl ji nepastebi mano pasirodymo. Esu tylus jaguaras, sėlinantis džiunglėmis, nematomas kaip balandžio jaunikliai.

Pagaliau ji mane pastebi, bet nenustemba. Stoviu priešais ją tylėdamas.

— Nojau, — sako ji, — ką jūs čia veikiate?

— Vaikštinėju, — atsakau. — Negaliu užmigti.

— Jūs žinote, kad jums neleidžiama vaikščioti.

— Žinau, — nors nepajudu iš vietos. Aš pasiryžęs veikti.

— Tiesą sakant, jūs ne šiaip sau vaikštinėjate, ar ne? Einate pamatyti Eli.

— Taip, — patvirtinu.

— Nojau, ar prisimenate, kas atsitiko paskutinį kartą, kai ją lankėte naktį?

— Prisimenu.

— Taigi suprantate, kad neturėtumėte šitaip elgtis.

Neatsakau. Tik sumurmu:

— Aš jos pasiilgau.

— Žinau, kad pasiilgote, bet negaliu leisti su ja pasimatyti.

— Mūsų sukaktis, — sakau.

Tai teisybė. Vieneri metai iki auksinės. Šiandien keturiasdešimt devyneri mūsų sutuoktuvių metai.

— Štai kaip.

— Tad ar galiu eiti?

Akimirką ji nusigręžia, jos balsas pasikeičia. Dabar jis švelnesnis, aš net nustembu. Man nė nedingtelėjo į galvą, kad ji sentimentali.

— Nojau, aš čia dirbu penkerius metus, prieš tai dirbau kituose slaugos namuose. Mačiau šimtus porų, besigrumiančių su nelaime ir liūdesiu, bet tokios poros kaip jūs nesu mačiusi. Ir niekas — nei gydytojai, nei seselės — nėra regėję ko nors panašaus.

Ji valandėlę tyli, keista, bet jos akys sudrėksta. Ji nušluosčiusi jas pirštu kalba toliau:

— Mėginu galvoti, kaip visa tai išgyvenate, kaip laikotės diena iš dienos, bet negaliu įsivaizduoti. Nežinau, kaip jums tai pavyksta. Kartais sugebate įveikti net jos ligą. Gydytojai šito nesupranta, bet mes, seselės, tai suprantame. Tai meilė, tai juk visai paprasta. Pats neįtikėčiausias dalykas, kurį kada esu regėjusi.

Mano gerklėje įstringa gumulas, aš tyliu.

— Bet, Nojau, jums nepatariama to daryti, ir aš negaliu leisti. Taigi grįžkite į savo kambarį. — Švelniai šypsodamasi, šniurkščiodama nosimi ir šiurendama kažkokius popierius ant stalo, ji sako: — Einu žemyn kavos. Valandėlę negrįšiu ir jūsų netikrinsiu, tad neprikrėskite kvailysčių.

Ji skubiai atsistoja, paliečia mano ranką ir žengia prie laiptų. Ji nesidairo. Staiga lieku vienas. Nežinau, ką manyti. Žiūriu į stalelį, prie kurio ji sėdėjo, ir pamatau pilną puodelį kavos, tebegaruojantį, ir dar kartą įsitikinu, kad pasaulyje yra gerų žmonių.

Pirmą kartą per šiuos metus man šilta pradėjus žygį į Eli kambarį. Žengiu vos matomais, kaip elfų žingsneliais, bet ir nuo tokio tempo mano kojos jau pavargo. Suprantu, jog tai pavojinga, ir turiu atsiremti į sieną, kad nenugriūčiau. Virš galvos zvimbia lempos, nuo jų fluorescencinio švytėjimo man įskausta akys, ir aš truputį žvairuoju. Praslenku pro tuziną tamsių kambarių, kurių gyventojams anksčiau skaitydavau, ir pajuntu, kad jų pasiilgau. Jie — mano draugai, kurių veidus taip gerai pažįstu, rytoj visus juos pamatysiu. Bet ne šiąnakt, nes nėra laiko stoviniuoti pakeliui. Bandau paskubėti, ir nuo pastangų į apmirusias arterijas plūsteli kraujas. Su kiekvienu žingsniu jaučiuosi vis stipresnis. Girdžiu už manęs atsidarančias duris, bet negirdžiu žingsnių ir einu toliau. Dabar aš nepažįstamasis. Negaliu leistis sustabdomas. Seselių poste suskamba telefonas, ir aš veržiuosi į priekį, kad manęs nepagautų. Esu kaukėtas vidurnakčio plėšikas ant žirgo sprunkantis iš mieguistų apleistų miestelių, skriejantis į geltoną mėnesieną su aukso dulkėmis balno krepšiuose. Aš jaunas ir stiprus, aistringos širdies, aš išlaušiu duris, paimsiu ją ant rankų ir nunešiu į rojų.

Tačiau ką aš noriu apgauti?

Dabar mano gyvenimas paprastas. Esu kvailas įsimylėjęs senis, svajotojas, kuris tenori skaityti Eli ir ją apkabinti, kai tik gali. Aš nusidėjėlis, vyras su daugybe trūkumų, bet tikintis stebuklais, deja esu per senas ką nors pakeisti ir ko nors trokšti.

Kai galų gale atkrapenu prie jos kambario, mano kūnas visai nusilpęs. Kojos dreba, akys aptemusios, o krūtinėje keistai daužosi širdis. Galynėjuosi su apskrita durų rankena, prireikia dviejų rankų ir trijų arklio jėgų, kol ją įveikiu. Durys atsiveria, ir iš koridoriaus į kambarį įsiskverbia šviesa, apšviesdama lovą, kur miega ji. Išvydęs Eli, pagalvoju, kad esu tik praeivis judrioje miesto gatvėje, užmirštas amžiams.

Jos kambaryje tylu, ji guli apklota iki pusės. Netrukus pamatau, kaip pasiverčia ant šono, ir jos krutėjimas sugrąžina laimingesnių laikų prisiminimus. Lovoje ji tokia smulkutė, žvelgdamas į ją, suprantu, kad tarp mūsų viskas baigta. Oras pridvisęs, aš krūpteliu. Ši vieta tapo mūsų kapu.

Valandėlę nepajudu iš vietos, šią mūsų sukakties dieną labai noriu jai pasakyti, kaip jaučiuosi, tačiau tyliu, kad jos nepažadinčiau. Beje, tai surašyta ant popieriaus skiautelės, kurią pakišiu po pagalve:

Meilė šiomis paskutinėmis švelniomis valandomis tokia trapi ir tyra.

Ateik, ryto šviesa, savo silpnomis galiomis pažadinti stiprios kaip mirtis meilės.

Man pasigirsta kažkieno žingsniai, todėl įeinu į jos kambarį ir uždarau paskui save duris. Užgriūva tamsą, apgraibomis sliūkinu grindimis, kol pasiekiu langą. Atskleidžiu užuolaidas, pro langą spokso didžiulis mėnulis, pilnatis, nakties sergėtoja. Atsigręžiu į Eli, mano galvoje sukasi šimtai svajonių, ir nors suprantu, kad nevalia sėstis ant jos lovos, atsisėdu ir pakišu žinutę po pagalve. Tuomet švelniai paliečiu jos veidą, minkštą kaip pudra. Sulaikęs kvapą glostau jos plaukus. Jaučiu vykstant stebuklą, jaučiu pagarbią baimę tarsi kompozitorius, pirmą kartą išgirdęs Mocarto kūrinius. Ji pabunda, atmerkia akis, truputį sušnairuoja, ir staiga pasigailiu, kad kvailai pasielgiau: ji pradės verkti ir šaukti kaip visados. Aš impulsyvus ir silpnas, tą suprantu, bet jaučiu, kad turiu pamėginti tai, kas neįmanoma, — pasilenkiu prie jos, mūsų veidai suartėja.

Ir kai jos lūpos pasitinka manąsias, pajuntu keistą virpėjimą, kurio niekada nebuvau patyręs per visus mūsų kartu praleistus metus, bet neatsitraukiu. Ir staiga — o stebukle: jos burna prasiveria, ir atrandu pamirštą rojų, nepasikeitusį per visą šį laiką, nesenstantį kaip žvaigždės. Jaučiu jos kūno šilumą, o susilietus mūsų liežuviams, ištirpstu, kaip prieš daugelį metų. Užsimerkiu ir virstu galingu laivu šėlstančiuose vandenyse, stipriu ir bebaimiu, o ji — mano burėmis. Švelniai braukiu Eli skruosto liniją, tada paimu jos ranką į savąją. Bučiuoju lūpas, skruostus ir klausausi, kaip ji atsidūsta ir tyliai sumurma: „Ak, Nojau... Pasiilgau tavęs“. Kitas stebuklas — didžiausias iš visų! Nebegaliu sulaikyti ašarų, kai mes pradedame kilti į dangų, nes šią akimirką pasaulis pilnas stebuklų, — pajuntu jos pirštus, siekiančius mano marškinių sagų, ir lėtai, labai lėtai ji pradeda jas vieną po kitos atsegioti.

[1] Džordžas Smitas Palonas (Patton; 1885—1945) — amerikiečių generolas, II pasaulinio karo metu vadovavęs karinėms operacijoms Šiaurės Afrikoje ir Eu­ropoje. 1944-aisiais paskirtas III armijos vadu.

[2] Dilanas Tomas (Thomas; 1914—1953) — anglų rašytojas ir poetas.

[3] Dž. Eliotas (Eliot; 1819—1880, tikr. Merė Ana Evans) — anglų rašytoja ir poetė.

Дата добавления: 2015-10-31