Tai buvo Eli. Jo Eli. 3 страница

Kairėje, virš medžių, dar kybojo saulė. Apsukusi kelio vingį, ji privažiavo seną bažnytėlę, apleistą jau daugelį metų, tačiau vis dar tebestovinčią. Tą vasarą ją ištyrinėjo, ieškodama pilietinio karo pėdsakų, ir dabar automobiliui važiuojant pro šalį, anų dienų prisiminimai plūstelėjo taip aiškiai, tarsi viskas būtų atsitikę tik vakar.

Tolumoje, ant upės kranto, išniro didingas ąžuolas, ir prisiminimai dar labiau sugėlė širdį. Medis atrodė taip pat, kaip kadaise, šakos žemos ir storos, išsikėtojusios horizontaliai, apaugusios kerpėmis, kurios gobė jo šakas tarsi šydas. Ji prisiminė save sėdint po ąžuolu karštą liepos dieną su tuo, kuris žiūrėjo į ją taip aistringai, kad viskas aplinkui išnyko. Tą akimirką ji pirmąkart įsimylėjo.

Jis buvo dvejais metais už ją vyresnis, ir dabar, važiuojant šiuo keliu, jo veidas išplaukė prieš jos akis. Jis visada atrodė augesnis negu iš tiesų, prisiminė ji. Buvo kiek nugairintas vėjo, panašiai kaip ūkininkas, grįžtantis namo po ilgo darbo laukuose. Jo rankos buvo sudiržusios, pečiai platūs — kaip visų, sunkiai dirbančių, jau ryškėjo ir pirmosios raukšlės apie jo tamsias akis, kurios, rodės, skaitė kiekvieną jos mintį.

Jis buvo aukštas ir stiprus, rusvais plaukais, savaip dailus, bet labiausiai įstrigo jo balsas. Tą dieną jis skaitė jai; skaitė, juodviem gulint ant žolės po medžiu, minkštai ir sklandžiai, beveik melodingai tardamas žodžius. Toks balsas skirtas radijui ir, regis, kybojo ore, jam skaitant. Ji prisiminė, jog užsimerkė, atidžiai klausydamasi ir leisdama skaitomiems žodžiams jaudinti jos sielą:

Jis masina mane pavirsti į rūką ir dulkes.

Aš išlekiu kaip oras ir skleidžiu savo baltas garbanas paskui bėgančią šaulį...

Jis vartydavo senas knygas užlankstytais lapų kampais, knygas, skaitytas šimtus kartų. Valandėlę skaitydavo, paskui padėdavo knygą, ir juodu imdavo kalbėtis. Ji pasakodavo jam, ko norėtų gyvenime — atskleisdavo savo viltis ir ateities svajones, jis įdėmiai klausydavosi, patikindamas, kad viskas išsipildys. Jis kalbėdavo, priversdavo ją patikėti, ji suprato, kaip daug jis jai reiškia. Retkarčiais, kai ji pasidomėdavo, ir jis pasakodavo apie save arba aiškindavo, kodėl pasirinko būtent tą eilėraštį ir ką apie jį mano, o kartais tiesiog įdėmiai, savo būdu ją tyrinėdavo.

Jie žvelgė į besileidžiančią saulę ir drauge užkandžiavo, spindint žvaigždėms. Darėsi vėlu, ji žinojo, kad jos tėvai, išgirdę, kur ji buvo, labai supyks. Nors tą akimirką jai tas visai nerūpėjo. Ji galvojo tik apie tai, kokia nepaprasta buvo diena ir koks jis nepaprastas. Keliaujant namų link, Nojus paėmė ją už rankos, ir ji jautė, kaip šitai šildė ją visą kelią namo.

Dar vienas kelio posūkis, ir pagaliau išvydo tolumoje namą. Jis atrodė visiškai kitoks, negu buvo įstrigęs jos atminty. Ji sulėtino greitį ir pasuko į ilgą, medžiais apaugusią gruntuotą alėją, vedančią prie švyturio, kuris kvietė ją nuo pat Rolio.

Važiavo lėtai, žvelgdama į namą, ir sunkiai atsiduso, išvydusi jį, stovintį verandoje ir žiūrintį į jos automobilį. Jis buvo nerūpestingai apsirengęs. Iš tolo atrodė toks pat, kaip ir tada. Akimirką, kai saulės šviesa buvo jam už nugaros, jai pasirodė, kad tas reginys tuojau pranyks.

Jos automobilis slinko toliau, lėtindamas greitį, galiausiai sustojo po ąžuolu, metančiu šešėlį ant namo fasado. Ji pasuko raktelį, nenuleisdama nuo jo akių, ir variklis spragtelėjęs užgeso.

Jis išėjo iš verandos ir ėmė ramiu žingsniu artintis prie jos, o kai ji išlipo iš automobilio, staiga sustojo lyg įkaltas. Ilgą laiką jie nustėrę žvelgė vienas į kitą: Elison Nelson, dvidešimt devynerių moteris, aukštuomenės dama, susižadėjusi su kitu, ieškanti atsakymų, kuriuos jai reikėjo išgirsti, ir Nojus Kalhaunas, svajotojas, trisdešimt vienerių vyriškis, kurį aplankė praeities šešėlis, užvaldęs jo gyvenimą.

Susitikimas

Į juodu stovėjo vienas priešais kitą kaip sustingę.

Jis nepratarė nė žodžio, nekrustelėjo nė vienas jo kūno raumuo, akimirką jai net dingtelėjo, kad nepažino jos. Staiga pasijuto kalta pasirodžiusi taip nelauktai, be įspėjimo, ir viską sukomplikavusi. Gal būtų buvę lengviau, jeigu ji būtų žinojusi, ką pasakyti. Bet ji nežinojo. Visa, kas atėjo į galvą, atrodė netinkama, nepakankama.

Vėl plūstelėjo jųdviejų vasaros prisiminimai. Žvelgdama į jį, pastebėjo, kaip nedaug jis tepasikeitė nuo tada, kai matė jį paskutinįkart. Jis atrodo gerai su tais marškiniais, laisvai sukištais į senus nublukusius džinsus. Tie patys platūs pečiai, toks pat lieknas stuomuo, siauri klubai ir plokščias pilvas. Taip pat įdegęs, tarsi būtų dirbęs laukuose visą vasarą. Nors jo plaukai šiek tiek praretėję ir pašviesėję, bendras vaizdas buvo toks pat kaip kadaise.

Kai nejaukumas kiek išsisklaidė, ji giliai atsikvėpė ir nusišypsojo.

— Sveikas, Nojau. Malonu vėl tave matyti.

Jis atrodė sutrikęs ir žvelgė į ją nuostabos kupinomis akimis. Paskui vos linktelėjo galva ir taip pat nusišypsojo.

— Ir tave... — pratarė užsikirsdamas ir kilstelėjo ranką prie smakro. Ji pastebėjo, kad jis nesiskutęs. — Ar tikrai čia tu? Negaliu patikėti...

Iš jo balso Eli suprato, kad jis sukrėstas, ir visa, kas staiga nutiko — ir tai, kad ji dabar yra čia, ir kad mato jį, — ją taip pat išmušė iš vėžių. Ji pajuto, kaip joje kažkas pakirdo, kažkoks stiprus senas jausmas, kažkas, nuo ko akimirką neteko žado.

Ji kaip įmanydama stengėsi susitvardyti. Nesitikėjo, kad šitaip atsitiks, ir nenorėjo šito. Dabar ji susižadėjusi. Ir atvažiavo ne tam... tačiau...

Tačiau...

Tačiau šis jausmas prieš jos valią užplūdo ją, ir trumpam ji vėl peršoko tuos keturiolika metų į praeitį. Patyrė tai, ko jai trūko daugelį metų, tarsi dar galėtų išsipildyti visos jos svajonės.

Pasijuto, lyg pagaliau būtų sugrįžusi namo.

Tylėdami jie žengė vienas prie kito, tarsi tai būtų pats paprasčiausias dalykas pasaulyje, ir jis apkabino ją, stipriai priglausdamas. Juodu tvirtai laikė vienas kitą glėbyje, ir keturiolika išsiskyrimo metų ištirpo tirštėjančiose sutemose.

Ilgai jie taip stovėjo, kol galiausiai ji atsitraukė, norėdama į jį pažvelgti. Tik iš arti galėjo matyti permainas, kurios iš pradžių nekrito į akis. Dabar jis jau subrendęs vyras, jo veidas prarado jaunystės švelnumą. Raukšlės apie akis pagilėjusios, ant skruosto atsiradęs randas, kurio anksčiau nebuvo. Dabar jis turėjo kitą pranašumą: atrodė ne toks naivus, daug atsargesnis, būdama jo glėbyje, ji suprato, kaip nepaprastai jo ilgėjosi visą tą laiką nuo paskutinio jų pasimatymo.

Jos akys prisipildė ašarų, kai jie pagaliau išsivadavo iš vienas kito glėbio. Atsidususi ir braukdama ašaras iš akių kampučių, ji nervingai nusijuokė.

— Ar gerai jautiesi? — pasiteiravo jis, o jo veide šmėkščiojo daugybė kitų klausimų.

— Atleisk, aš neketinau verkti...

— Viskas gerai, — tarė jis šypsodamasis, — vis dar negaliu patikėti, kad tai tu. Kaip mane suradai?

Ji pasitraukė atatupsta, stengdamasi nusiraminti, šluostydamasi paskutines ašaras.

— Prieš keletą savaičių perskaičiau šio namo istoriją Rolio laikraštyje ir atvažiavau čia vėl tavęs pamatyti.

Nojus plačiai nusišypsojo.

— Man malonu, kad taip padarei. — Jis atsitraukė per žingsnį. — Atrodai tiesiog fantastiškai. Tu dabar net gražesnė negu tada.

Ji pajuto, kaip į veidą plūstelėjo kraujas. Tarytum prieš keturiolika metų.

— Ačiū. Tu taip pat atrodai puikiai. — Be jokios abejonės. Prabėgę metai jį gerai paveikė.

— Tad kas gi tau nutiko? Kodėl tu čia?

Jo klausimai grąžino ją į dabartį, padėdami suvokti, kas galėjo įvykti, jeigu ji būtų buvusi neatsargi. Tvardykis, tarė ji sau; kuo ilgiau tai tęsis, tuo bus painiau. Ji nenorėjo nieko apsunkinti.

Bet, Dieve, šitos akys. Šitos švelnios tamsios akys.

Ji nusigręžė ir sunkiai atsiduso svarstydama, kaip viską pasakyti, ir kai galų gale prabilo, jos balsas buvo ramus.

— Nojau, suprask mane teisingai, aš labai norėjau vėl tave pamatyti, bet yra dar kai kas. — Ji akimirką nutilo. — Atvažiavau čia dėl vienos priežasties. Turiu tau pasakyti...

— Ką pasakyti?

Ji nukreipė žvilgsnį ir atsakė ne iš karto, pati stebėdamasi, kad iki šiol neprasitarė. Stojus tylai, jis pajuto maudžiant skrandį. Turbūt tuojau išgirs ką nors bloga.

— Nežinau, kaip tau pasakyti. Maniau, kad tai padarysiu pirmiausia, bet dabar nesu tikra...

Staiga orą sudrumstė šaižus meškėno riksmas, ir iš verandos išpuolė piktai lodama Klem. Abudu atsisuko į šunį, ir Eli apsidžiaugė, kad įtampa atslūgo.

— Ar jis tavo? — paklausė.

Nojus linktelėjo, skrandyje jusdamas gumulą.

— Tiesą sakant, tai ji. Jos vardas Klementina. Taip, ji mano.

Juodu stebėjo, kaip Klem pakratė galvą, išsirietė ir nukreipė snukį garsų pusėn. Eli akys kiek išsiplėtė, pamačius ją šlubčiojant.

— Kas jos kojai? — ne išsyk pasiteiravo.

— Prieš kelis mėnesius ją partrenkė automobilis. Daktaras Harisonas, veterinaras, pasikvietė mane jos apžiūrėti, nes šeimininkas jos nebenorėjo. Kai pamačiau, kas atsitiko, supratau, jog negaliu leisti, kad ją užmigdytų.

— Tu visada buvai toks šaunus, — tarė ji, mėgindama atsipalaiduoti, bet nutilo ir įsmeigė akis į stovintį jam už nugaros namą. — Tu padarei nuostabų darbą, atnaujindamas šį namą. Jis puikiai atrodo, lygiai tokį jį ir įsivaizdavau kada nors būsiant.

Jis pasuko galvą į tą pačią pusę, kaip ir ji, bet jį domino ne tuščios kalbos, o tai, ko ji nepasakė.

— Ačiū, tu labai maloni. Toks jau buvo sumanymas. Nežinau, ar vėl to imčiausi.

— Žinoma, kad imtumeisi, — užtikrino ji, puikiai suvokdama, ką jam reiškia ši vieta. Kita vertus, žinojo, ką jis jaučia ar bent ką jautė prieš daugelį metų.

Ir ji ūmai suprato, kad nuo tada labai daug kas pasikeitė. Dabar juodu buvo svetimi; drąsiai galėjo taip pasakyti, žvelgdama į jį. Keturiolika metų vis dėlto ilgas laiko tarpas. Per daug ilgas.

— Kas yra, Eli? — pasigręžė į ją, norėdamas priversti pasižiūrėti į jį, bet ji buvo įsistebeilijusi į namą.

— Aš elgiuosi šiek tiek paikai, ar ne? — paklausė ji, stengdamasi nusišypsoti.

— Ką turi omenyje?

— Viską. Ir kad nelauktai pasirodžiau, tarsi nukritau iš dangaus, ir kad nežinau, ką noriu pasakyti. Tu tikriausiai pamanei, jog išėjau iš proto.

— Tu ne beprotė, — švelniai tarė jis, paliesdamas jai ranką, kurios ji neatitraukė, kai jie stovėjo šalia vienas kito.

— Nors nežinau kodėl, matau, kad tau sunku. Gal eime pasivaikščioti?

— Kaip vaikščiodavome?

— Kodėl gi ne? Manau, mums abiem tai išeitų į naudą.

Ji dvejodama žvilgtelėjo į paradines duris.

— Ar tau reikia ką nors įspėti?

Jis papurtė galvą.

— Ne, nėra ką. Mes tik dviese — aš ir Klem.

Eli paklausė, bet jai ir taip buvo pasirodę, kad daugiau nieko nėra, ir ji nežinojo, kaip dėl to jaustis. Tačiau jai pasidarė dar sunkiau pasakyti tai, ką norėjo. Būtų buvę lengviau, jeigu jis būtų ne vienas.

Jie patraukė palei upę, pakrantės takeliu. Ji leidosi jo vedama, tuo jį nustebindama, bet jie ėjo atitolę vienas nuo kito, todėl negalėjo susiliesti net atsitiktinai.

Jis pažvelgė į ją. Ji tebebuvo graži, vešliais plaukais, išraiškingomis akimis, judėjo taip grakščiai, jog atrodė, tarsi sklendžia. Nors jis buvo sutikęs gražių moterų, traukusių akį, bet, jo nuomone, joms paprastai trūkdavo labiausiai jo trokštamų savybių. Tokių savybių, kaip išmintingumas, pasitikėjimas savimi, tvirtas charakteris, aistringumas — savybių, kitiems įkvepiančių stiprybės ir pasitikėjimo, savybių, kurių jis pats troško.

Eli visa tai turėjo, jis žinojo, ir jiems vaikštinėjant, dar kartą pajuto šitai slypint po jos išore. Gyvas eilėraštis — į galvą visada ateidavo šie žodžiai, kai jis stengdavosi ją apibudinti kitiems.

— Kada čia sugrįžai? — paklausė ji, takeliui kylant į nedidelę žole apaugusią kalvelę.

— Nuo praėjusių metų gruodžio. Kurį laiką dirbau šiaurėje, o paskutinius trejus metus praleidau Europoje.

Ji klausiamai pažvelgė į jį.

— Karas?

Jis linktelėjo, ir ji kalbėjo toliau:

— Aš taip ir maniau, jog turėtum čia būti. Džiaugiuosi, kad likai per karą gyvas.

— Ir aš.

— Ar tu patenkintas grįžęs namo?

— Taip. Čia mano šaknys. Tai vieta, kur turiu būti. — Jis nutilo. — O kaip tu? — paklausė švelniai, galvodamas apie blogiausia.

Prieš atsakydama ji ilgokai tylėjo.

— Aš susižadėjusi.

Tai išgirdęs jis nuleido akis ir staiga pajuto dar didesnį silpnumą. Ak, štai kas. Štai, ką ji norėjo jam pasakyti.

— Sveikinu, — pagaliau ištarė, stebėdamasis, kaip įtikinamai skambėjo jo balsas. — Kada ta didžioji diena?

— Skaičiuojant nuo šeštadienio, už trijų savaičių. Lonas norėjo kelti vestuves lapkričio mėnesį.

— Lonas?

— Lonas Hamondas jaunesnysis. Mano sužadėtinis.

Jis linktelėjo galva, nė kiek nenustebęs. Hamondai buvo viena galingiausių ir įtakingiausių valstijos šeimų. Medvilnės pinigai. Skirtingai negu apie jo tėvą, apie Lono Hamondo vyresniojo mirtį buvo pranešta pirmame laikraščio puslapyje.

— Girdėjau apie juos. Jo tėvas sukūrė verslą. Ar Lonas pasekė jo pėdomis?

Ji papurtė galvą.

— Ne, jis yra advokatas. Užsiima privačia praktika miesto centre.

— Turint tokią pavardę, jam privalu būti užsiėmusiam.

— Taip ir yra. Jis labai daug dirba.

Jam pasirodė, kad jos balse kažką išgirdo, ir automatiškai paklausė:

— Ar jis deramai su tavimi elgiasi?

Ji atsakė ne iš karto, tarsi tik dabar apie tai susimąsčiusi. Po valandėlės tarė:

— O taip. Jis — geras žmogus, Nojau. Tau patiktų.

Jos balsas buvo santūrus, o gal jam taip pasirodė. Nojui

buvo įdomu, ar tik jo protas nekrečia jam pokštų.

— Kaip gyvena tavo tėtis? — paklausė ji.

Prieš atsakydamas Nojus žengė keletą žingsnių.

— Jis mirė šių metų pradžioje, netrukus po to, kai sugrįžau į namus.

— Man labai gaila, — tyliai atsakė ji, žinodama, kaip labai Nojus buvo prie jo prisirišęs.

Jis palingavo galvą, ir valandėlę juodu vėl ėjo tylėdami.

Jie užkopė ant kalvelės ir sustojo. Tolumoje stūksojo ąžuolas, už jo oranžinę šviesą skleidė saulė. Eli, žiūrėdama į ąžuolą, juto Nojaus žvilgsnį, įsmeigtą į ją.

— Kiek daug tenai prisiminimų, Eli.

Ji nusišypsojo.

— O taip. Mačiau ąžuolą važiuodama. Ar prisimeni tą dieną, praleistą jo paunksnėje?

— Prisimenu, — atsakė Nojus, nenorėdamas daugiau nieko kalbėti.

— Ar tu kada nors apie tai pagalvoji?

— Kartais, — tarė jis. — Dažniausiai, kai dirbu lauke. Jis auga mano žemėje.

— Tu jį nupirkai?

— Aš tiesiog būčiau negalėjęs pakęsti matydamas, kaip jis virsta virtuvės spintelėmis.

Atsikvėpusi ji nusikvatojo, pajutusi dėl to keistą pasitenkinimą.

— Ar tu vis dar skaitai poeziją?

Jis linktelėjo.

— Taip. Ir niekada nebuvau jos metęs. Manau, tai įsigėrę mano kraujyje.

— Ar žinai, kad tu vienintelis mano pažįstamas poetas?

— Aš nesu poetas. Skaitau, bet negalėčiau parašyti nė eilutės. Nors bandžiau.

— Tu vis dar poetas, Nojau Teilorai Kalhaunai. — Jos balsas sušvelnėjo. — Aš dažnai apie tai galvoju. Tai buvo pirmas kartas, kai girdėjau man skaitomus eilėraščius, iš tikrųjų, vienintelis kartas.

Tarsi jos žodžių pastūmėti, abu pasuko atgal ir, nugrimzdę į prisiminimus, iš lėto traukė namo kitu takeliu, vingiuojančiu palei prieplauką. Kai saulė nusileido žemėliau ir dangus nusidažė oranžine spalva, jis paklausė:

— Tai kiek laiko čia būsi?

— Nežinau. Neilgai. Gal iki rytojaus ar dar kokią dieną.

— Ar tavo sužadėtinis čia atvažiavo darbo reikalais?

Ji papurtė galvą.

— Ne, jis Rolyje.

Nojus suraukė antakius:

— Ar jis žino, kad tu čia?

Ji vėl papurtė galvą ir neskubėdama atsakė:

— Ne. Pasakiau, kad man reikia antikvarinių daiktų... Kitaip jis būtų nesupratęs, kodėl važiuoju čionai.

Jos atsakymas Nojų kiek nustebino. Vienas dalykas yra atvažiuoti ir paplepėti, bet visiškai kitas — nuslėpti tiesą nuo savo sužadėtinio.

— Tau nereikėjo atvykti tik tam, kad pasakytum man, jog esi susižadėjusi. Galėjai parašyti ar net paskambinti.

— Žinau. Bet kažkodėl norėjau tai pasakyti pati.

— Kodėl?

Ji dvejojo.

— Aš nežinau... — tarė nutęsdama žodžius, ir tai, kaip ji juos ištarė, privertė patikėti ja.

Jie žingsniavo tylėdami, žvyras girgždėjo po jų kojomis. Paskui jis vėl paklausė:

— Eli, ar tu jį myli?

Ji atsakė automatiškai:

— Taip, aš jį myliu.

Skaudūs žodžiai. Bet ir vėl jam pasirodė, kad kažką išgirdo jos balse, tarsi taip sakydama ji norėjo įtikinti save pačią tuo, ką kalba. Jis sustojo ir, švelniai paėmęs ją už pečių, atsuko veidu į save. Jam kalbant, jos akyse atsispindėjo blėstanti saulė.

— Jei tu laiminga, Eli, ir tikrai myli, nebandysiu tavęs sulaikyti. Grįžk pas jį. Tačiau jeigu bent dalelė tavęs tuo abejoja, tada prašau — dar pasvarstyk. Tokie dalykai nedaromi lengvapėdiškai.

Ji atsakė pernelyg skubotai:

— Aš apsisprendžiau teisingai, Nojau.

Akimirksnį jis įdėmiai žvelgė į ją, svarstydamas, ar ja patikėti. Tada linktelėjo, ir juodu vėl patraukė takeliu. Po valandėlės jis tarė:

— Su manimi tau nelengva, ar ne?

Ji šyptelėjo:

— Viskas gerai. Aš tikrai tavęs nekaltinu.

— Šiaip ar taip, atleisk.

— Nėra dėl ko atsiprašinėti. Tai aš turėčiau atsiprašyti. Gal iš tiesų turėjau parašyti tau laišką.

Jis papurtė galvą.

— Būsiu nuoširdus, aš labai džiaugiuosi, kad atvažiavai. Nepaisant visko. Gera vėl tave matyti.

— Ačiū, Nojau.

— Kaip tu manai, ar būtų įmanoma vėl viską pradėt iš naujo?

Ji smalsiai žvilgtelėjo į jį.

— Tu buvai geriausia draugė, kurią kada nors esu turėjęs, Eli. Ir vis dar norėčiau, kad mes būtume draugai, net jeigu tu susižadėjusi ir netgi jei atvažiavai tik porai dienų. Gal pabandykime vėl atnaujinti mūsų pažintį?

Ji dvejojo, ar pasilikti, ar išvažiuoti, ir galop nusprendė: kadangi jis sužinojo ją esant susižadėjusią, tikriausiai viskas bus gerai. Ar bent nieko blogo. Ji nusišypsojo ir linktelėjo galva.

— Man patiktų.

— Puiku. Kur vakarieniausim? Žinau vietą, kur patiekiami visam miestelyje gardžiausi krabai.

— Gundahtis pasiūlymas. O kur toji vieta?

— Mano namuose. Ištisą savaitę buvau paspendęs pinkles ir mačiau, kad prieš keletą dienų į jas įkliuvo keletas gerų krabų. Ar neprieštarauji?

— Ne, tai nuostabu.

Jis nusišypsojo ir parodė nykščiu per petį:

— Puiku. Jie prieplaukoje. Netrukus sugrįšiu.

Eli nulydėjo jį žvilgsniu ir pajuto, kad įtampa, atsiradusi, kai pasakė jam apie sužadėtuves, ėmė slūgti. Užsimerkusi perbraukė rankomis per plaukus ir leido švelniam vėjeliui glostyti skruostus. Ji giliai įkvėpė ir akimirką sulaikė kvapą, jausdama, kaip pečių raumenys po truputį atsileidžia iškvepiant. Galiausiai atsimerkusi įsižiūrėjo į ją supantį grožį.

Ji visada mėgo tokius vakarus kaip šis, vakarus, kai švelnūs pietiniai vėjai neša rudeniu lapų dvelksmą. Mėgo medžius ir jų skleidžiamus garsus. Jų klausydamasi, pasimiršdavo, atsipalaiduodavo. Netrukus ji grįžtelėjo į Nojų ir pažvelgė į jį beveik kaip į nepažįstamą žmogų.

Dieve mano, jis atrodė puikiai. Net po šitiek metų.

Eli stebėjo, kaip jis siekė lyno, mirkstančio vandenyje. Ėmė jį traukti, ir, nors dangus vis tamsėjo, matė dirbančius jo rankų raumenis, traukiant iš vandens skiaurę. Valandėlę Nojus palaikė ją virš upelio, pakratė, kad išbėgtų vanduo. Padėjęs ant prieplaukos, atidarė, vieną po kito ėmė krapštyti krabus ir dėjo juos į kibirėlį.

Ji pasileido prie jo, klausydamasi svirplių čirpimo, ir prisiminė vaikystės pamoką. Ji suskaičiuodavo, kiek kartų jie sucirpia per minutę, ir pridėdavo dvidešimt devynis. Šešiasdešimt septyni laipsniai, pagalvojo šyptelėdama, nes nežinojo, ar nustatė tiksliai, ar tik apytikriai.

Дата добавления: 2015-10-31