Студопедия
Случайная страница | ТОМ-1 | ТОМ-2 | ТОМ-3
АвтомобилиАстрономияБиологияГеографияДом и садДругие языкиДругоеИнформатика
ИсторияКультураЛитератураЛогикаМатематикаМедицинаМеталлургияМеханика
ОбразованиеОхрана трудаПедагогикаПолитикаПравоПсихологияРелигияРиторика
СоциологияСпортСтроительствоТехнологияТуризмФизикаФилософияФинансы
ХимияЧерчениеЭкологияЭкономикаЭлектроника

Tai ir darau, ir man rodos, jog esu danguje.

Dabar Eli blogiau negu ligos pradžioje, tačiau ji kitokia negu daugelis ligonių. Čia gyvena dar trys, sergantys ta pačia liga, ir jie padėjo man įgyti praktinės patirties. Jų Alzheimerio liga pažengusi daug toliau negu Eli, jie beveik visai nesusivokia, kur esą. Prabunda kamuojami haliucinacijų, sutrikę. Jie tokie panašūs vienas į kitą. Du iš trijų ligonių negali patys pavalgyti ir netrukus mirs. Trečioji turi polinkį klajoti ir pasiklysti. Kartą ją rado nepažįstamo žmogaus automobilyje už ketvirčio mylios ir nuo tada riša prie lovos. Kartais visi jie būna labai pikti, o kartais — kaip beglobiai kūdikiai, liūdni ir vieniši. Retai jie atpažįsta personalą ar žmones, kurie juos myli. Tai varginanti liga, todėl sunku ir jų vaikams, ir man juos lankyti.

Eli, žinoma, taip pat turi savo problemų, kurios ilgainiui taps sudėtingesnės. Ji siaubingai bijo rytais ir nepaguodžiamai verkia. Mato mažyčius žmogelius, panašius į nykštukus, neva ją stebinčius, ir reikalauja, kad jie išnyktų. Ji noriai maudosi, bet valgo nereguliariai. Dabar ji liesa, per daug liesa, mano nuomone, ir palankiomis dienomis darau viską, kad ji nors kiek pasitaisytų.

Šiais požymiais ir baigiasi panašumas į kitus ligonius. Eli laikoma stebuklu, nes kartais, tik kartais, ypač kai jai paskaitau, jos būklė neatrodo tokia bloga. Ir niekas negali paaiškinti kodėl. „Ne, — sako gydytojai, — ji neserga Alzheimerio liga“. Deja, serga. Daugelį dienų ir kiekvieną rytą — be jo kios abejonės. Su tuo jie sutinka.

Bet kodėl jos būklė kitokia? Kodėl retkarčiais po mano skaitymo ji pasikeičia? Bandau aiškinti gydytojams priežastį — nuspėjau širdimi, bet jie manimi netiki. Į viską žvelgia moksliniu požiūriu. Keturis kartus specialistai buvo atvažiavę iš Čapel Hilo, norėdami rasti atsakymą. Ir keturis kartus išvažiavo nieko nesupratę. Sakiau jiems: „Gal mokslo ir knygų negana tokiems dalykams suprasti?“ Jie purtė galvas ir atsakė: „Alzheimerio ligos eiga ir požymiai kitokie. Ja sergant, jokie pokalbiai nei pagerėjimai, dienai įsibėgėjus, neįmanomi, niekada“.

Bet jos būklė pagerėja. Ne kasdien, ne ilgam ir daug rečiau negu pirma. Retkarčiais. Vienintelis dalykas, ką ji dabar praradusi, — tai jos atmintis, tarsi jai būtų amnezija. O jos jausmai ir mintys normalūs. Ir žinau, kad tokiomis šviesesnėmis dienomis aš elgiuosi teisingai.

Kai grįžtame, vakarienė jau laukia jos kambaryje. Mums čionai paruoštas valgis, kaip visada tokiomis dienomis, ir vėl man nieko daugiau nereikia prašyti. Žmonės čia viskuo pasirūpina. Jie man geri, ir aš už tai dėkingas.

Šviesa prigesinta, kambaryje dega žvakės, pastatytos ant stalo, kur mes sėdėsime. Groja švelni muzika. Puodeliai ir lėkštės iš plastmasės, apelsinų sulčių pripilta į grafiną, tačiau taisyklės yra taisyklės, ir neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Metusi žvilgsnį, ji tartum aikteli.

— Ar tai jūs viską parengėte?

Linkteliu, ji įeina į kambarį.

— Kaip čia gražu.

Pasiūlau ranką, norėdamas palydėti, ir vedu ją prie lango. Ji nepaleidžia mano rankos, kai jį pasiekiame. Jos prisilietimas jaukus, ir mudu stovime šalia vienas kito šį skaidrų pavasario vakarą. Langas pravertas, jaučiu, kaip švelnus vėjelis kutena mano skruostą. Patekėjo mėnulis, ir mes ilgai žiūrime į atsiveriantį vakaro dangų.

— Niekada nesu mačiusi nieko nuostabesnio, — sako ji.

— Aš taip pat, — pritariu jai ir žvelgiu į ją. Ji supranta, ką turiu galvoje, ir nusišypso. O po valandėlės sušnabžda

— Man regis, žinau, su kuo galiausiai pasiliko Eli istorijos pabaigoje.

— Žinote?

— Taip.

— Su kuo?

— Ji pasiliko su Nojumi.

— Ar jūs tuo tikra?

— Visiškai.

Nusišypsau ir linkteliu galva.

— Taip, su Nojumi, — tariu švelniai. Ji man šypsosi, jos veidas švyti.

Atitraukiu jos kėdę, bet tam reikia nemažų pastangų. Eli atsisėda, o aš įsitaisau priešais. Ji ištiesia per stalą ranką, suimu ją savo ranka, pajuntu, kaip ima krutėti jos nykštys, — tarsi prieš daugelį metų. Tylėdamas ilgai žvelgiu į ją, iš naujo išgyvendamas savo praeities akimirkas, jas visas prisimindamas ir paversdamas tikrove. Jaučiu, kaip gniaužia gerklę, ir dar kartą suprantu, kad ją labai myliu. Mano balsas dreba, kai pagaliau imu kalbėti.

— Jūs tokia graži, — tariu. Jos akys rodo, jog ji supranta, ką jaučiu jai ir ką iš tikrųjų reiškia šie mano žodžiai.

Ji neatsako. Nuleidžia akis, o aš nekantrauju: ką ji galvoja? Eli neišsiduoda, ir aš švelniai suspaudžiu jai ranką. Laukiu kupinas svajonių, pažįstu jos širdį, man rodos, kad jau beveik esu ten įsismelkęs.

Ir tuomet įvyksta stebuklas, patvirtinantis, jog aš teisus.

Tyliai grojant Glenui Mileriui žvakių apšviestame kambaryje, stebiu, kaip ji po truputį pasiduoda savo vidiniams išgyvenimams. Regiu šmėstelint jos lūpose šiltą šypseną, dėl kurios viskas įgyja prasmę, žiūriu, kaip savo miglotomis akimis ji žvelgia į manąsias. Ji trūkteli mano ranką į save.

— Jūs nuostabus... — švelniai ištaria ir tą akimirką taip pat įsimyli mane; žinau, nes tūkstančius kartų regėjau šiuos ženklus.

Daugiau ji nieko nebesako, neturi to daryti, žiūri žvilgsniu iš kito gyvenimo, kuris vėl mane užtvindo. Nusišypsau su aistra, kokią dabar tegaliu sukaupti, ir mudu žvelgiame vienas į kitą, o mumyse kaip vandenyno bangos vilnija jausmai. Apsidairau po kambarį, tada pasižiūriu į lubas, paskui vėl į Eli, jos žvilgsnis mane sušildo. Staiga vėl pasijuntu jaunas. Man nebešalta, nieko neskauda, nelenkia nugaros, nebesu persikreipęs ar beveik aklas nuo kataraktos.

Aš stiprus ir išdidus, laimingiausias žmogus, ilgai už šio stalo mane šildo tokie jausmai.

Sudegus trečdaliui žvakių, pagaliau ryžtuosi sudrumsti tylą. Tyliai sakau:

— Labai myliu tave ir tikiuosi, jog tu tai žinai.

— O taip, — atsako ji dusliu balsu. — Visada mylėjau tave, Nojau.

Vėl išgirstu Nojau. Ir mano ausyse vis skamba: Nojau... Nojau. Ji žino, manau sau, žino, kas esu...

Ji žino...

Koks trapus dalykas šis žinojimas, bet man tai Dievo dovana, ir aš išgyvenu mūsų gyvenimą kartu, ją apkabinęs, ją mylėdamas ir su ja būdamas kaip geriausiais savo gyvenimo metais.

Ji murma:

— Nojau... mano mylimas Nojau...

Ir aš, nieku gyvu nenorėjęs sutikti su gydytojo žodžiais, vėl džiūgauju, bent akimirką. Atsiduodu paslapčiai, pabučiuoju jai ranką, prisidedu prie skruosto ir šnabždu į ausį:

— Tu esi man didžiausias viso gyvenimo džiaugsmas.

— Ak, Nojau, — taria ji su ašaromis akyse, — ir aš tave myliu.

Jeigu taip pasibaigtų, būčiau laimingas vyras.

Tačiau taip nebus. Dėl to esu tikras, nes greitai jos veide pamatau nerimo ženklus.

— Kas yra? — klausiu.

Ji tyliai atsako:

— Aš labai bijau. Bijau, kad vėl tave pamiršiu. Tai neteisinga... Nebegaliu pagalvoti, jog viską prarasiu. Aš neištversiu.

Jos balsas nutrūksta, aš nežinau, ką pasakyti. Vakaras baigiasi, ir negaliu padaryti nieko, kad užkirsčiau kelią tam, kas neišvengiama. Esu visiškas bejėgis. Galiausiai tariu:

— Niekada nepaliksiu tavęs. Tai, ką mudu turime, yra amžina.

Ji supranta, jog tai viskas, ką galiu, nes nė vienas iš mūsų nenori tuščių pažadų. Iš to, kaip ji į mane žvelgia, suvokiu, kad ji trokšta daugiau.

Svirpliai mums traukia serenadą, ir mudu pradedame vakarieniauti. Nesame alkani, bet parodau pavyzdį, ir ji paseka manimi. Valgo mažais kąsneliais, ilgai kramto, tačiau man malonu matyti ją taip valgančią. Pastaruosius tris mėnesius ji per daug sulyso.

Po vakarienės imu baimintis, bet ne dėl savęs. Žinau, turiu džiaugtis, juk šis vakaras — įrodymas, kad mūsų meilė vis dar gyva, tačiau suvokiu, jog šį vakarą nuskambėjo varpas. Iki saulėlydžio dar yra laiko, netrukus atslinks vagis, ir esu bejėgis jį sulaikyti. Taigi ilgesingai žiūriu į ją, laukiu ir šiomis paskutinėmis akimirkomis pro mano akis slenka visas mūsų gyvenimas.

Nieko.


Дата добавления: 2015-10-31; просмотров: 170 | Нарушение авторских прав


Читайте в этой же книге: Tai buvo Eli. Jo Eli. 2 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 3 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 4 страница | Nojus suglumo. | Ji nusikvatojo. | Neramus vanduo | Ir tai buvo tiesa. | Krito ir krito... | Ji sunkiai atsiduso. | Apgailestauju... |
<== предыдущая страница | следующая страница ==>
Ji mane erzina, ir man tai patinka.| Vis dar nieko neatsitinka.

mybiblioteka.su - 2015-2024 год. (0.008 сек.)