Студопедия
Случайная страница | ТОМ-1 | ТОМ-2 | ТОМ-3
АвтомобилиАстрономияБиологияГеографияДом и садДругие языкиДругоеИнформатика
ИсторияКультураЛитератураЛогикаМатематикаМедицинаМеталлургияМеханика
ОбразованиеОхрана трудаПедагогикаПолитикаПравоПсихологияРелигияРиторика
СоциологияСпортСтроительствоТехнологияТуризмФизикаФилософияФинансы
ХимияЧерчениеЭкологияЭкономикаЭлектроника

Ir tai buvo tiesa.

Paisisukdama ji galėjo matyti viską, ką norėjo, o labiausiai troško žiūrėti į Nojų. Tai jo atvažiavo pamatyti, ne upelio. Jo marškinių apykaklė buvo atsagstyta, ir ji matė jo krūtinės raumenis, judančius sulig kiekvienu mostu. Rankovės buvo užraitytos, ir ji matė kiek išsipūtusius jo apnuogintų rankų raumenis, kurie buvo gerai išvystyti kasrytinio irklavimo. Puikus reginys, pagalvojo Eli. Beveik tapybiškas, kai jis irkluoja. Ir toks natūralus, tarsi buvimas ant vandens yra jo savastis, nulemta genų, kuriuos perėmė iš slėpiningo paveldimo fondo. Žvelgdama į Nojų, Eli pagalvojo, jog taip turėjo atrodyti senieji pionieriai, atradę šią vietovę.

Ji, regis, nepažinojo jokio vyro, bent kiek panašaus į jį. Nojus buvo sudėtingas daugeliu atvejų, kone prieštaringas, kita vertus, paprastas, keistai erotiškas darinys. Atrodė lyg iš karo grįžęs kaimo vaikinas, tikriausiai ir pats save tokiu laikė. Bet buvo daug įdomesnis. Galbūt kitokį jį darė poezija, jam bręstant tėvo įdiegtos vertybės. Šiaip ar taip, jis mėgavosi gyvenimu, regis, daug labiau negu kiti, tuo pirmiausia ir patraukė ją.

— Apie ką galvoji?

Eli viduje kažkas net šoktelėjo — Nojaus balsas grąžino ją į tikrovę. Susivokė, jog nuo pat tos akimirkos, kai juodu išplaukė, ji neištarė nė žodžio, ir buvo dėkinga Nojui už tylėjimą. Jis visada buvo taktiškas.

— Apie gerus dalykus, — atsakė tyliai, ir Nojaus akyse įžvelgė jį supratus, apie ką ji galvojo. Eli nudžiugo, kad Nojus tai įspėjo, ir vylėsi, jog ir jis galvojo apie ją.

Jos širdyje vėl kažkas pabudo, kaip prieš daugelį metų. Tai pajuto žiūrėdama į Nojų, stebėdama judantį jo kūną. Akimirką susidūrus jų akims, karštis ūmai nutvilkė jos kaklą ir krūtis, ji nuraudo ir skubiai nusigręžė, kad jis to nepastebėtų.

— Kiek dar laiko? — paklausė ji.

— Pusė mylios. Ne daugiau.

Po pauzės ji pasakė:

— Čia gražu. Toks grynas oras. Taip ramu. Kaip kitados.

— Manau, jog beveik taip ir yra. Upelis išteka iš miško. Šiose vietose nėra nė vieno ūkio, todėl vanduo čia tyras kaip krištolas. Jis turbūt toks pat skaidrus, kaip labai labai seniai.

Ji pasilenkė prie jo.

— Sakyk, Nojau, ką tu labiausiai prisimeni iš tos vasaros, kurią mudu praleidom kartu?

— Viską!

— O ką ypač?

— Nežinau, — atsakė jis.

— Tu neprisimeni?

Po akimirkos jis ramiai atsakė:

— Ne, ne tai. Ne tai, apie ką tu pagalvojai. Aš visiškai rimtai sakau: viską. Prisimenu kiekvieną akimirką, kai mudu buvome kartu, ir kiekviena jų buvo kuo nors nuostabi. Ne, iš tiesų negaliu išskirti kurios nors vienos, ypatingesnės. Visa vasara buvo puiki, tokios linkėčiau kiekvienam. Kaip galėčiau išskirti kokią vieną? Poetai dažnai apibūdina meilę kaip nesutramdomą jausmą, jis griauna logiką, aptemdo sąmonę. Toks buvo ir mano jausmas. Neketinau tavęs įsimylėti ir abejoju, ar tu ketinai įsimylėti mane. Bet kai mudu susitikome, paaiškėjo, kad nė vienas iš mudviejų negalėjome sutramdyti to, kas darėsi su mumis. Pamilome vienas kitą, nepaisydami savo skirtybių, o taip atsitikus, įsižiebė kai kas nepaprasto ir gražaus. Man meilė yra tai, kas atsitinka tik vieną vienintelį kartą, ir todėl kiekviena akimirka, praleista drauge, yra išdeginta mano atmintyje. Niekada nepamiršiu nė vieno mirksnio.

Eli įdėmiai žvelgė į jį. Niekas niekada iki šiol jai šitaip nebuvo kalbėjęs. Niekada. Ji nežinojo, ką sakyti, todėl tylėjo, o jos veidas degė.

— Atleisk, jei priverčiau tave jaustis nepatogiai, Eli. Aš nenorėjau. Tačiau ta vasara pasiliko ir turbūt pasiliks visada su manimi. Suprantu, jog dabar nebegali būti taip kaip buvo, bet aš tebejaučiu tą patį, ką tada tau jaučiau. Mano jausmai tau nepasikeitę.

Ji tyliai prabilo, užlieta šilumos.

— Nesijaučiu nepatogiai, Nojau... Tik niekada dar nesu girdėjusi tokių žodžių. Tai, ką tu pasakei, buvo gražu. Taip kalba poetai, o tu, kaip jau sakiau, esi vienintelis mano sutiktas poetas.

Juos apgaubė taiki tyla. Kažkur tolumoje suklego erelis žuvininkas. Prie kranto supliuškeno barzdotė. Irklas darbavosi ritmiškai, sukeldamas bangeles, kurios visą laiką supo kanoją. Brizas nebepūtė, bet debesys pasidarė juodesni, kanojai plaukiant kažkokio nežinomo tikslo link.

Eli gaudė kiekvieną garsą, kiekvieną mintį. Jos pojūčiai atgijo, ją padrąsindami, ir ji mintimis apžvelgė pastarąsias kelias savaites. Galvojo apie rūpestį, kuris ją čionai atvedė. Nuostaba, pamačius straipsnį, bemiegės naktys, trumpalaikis jos susierzinimas dieną. Netgi vakar ji išsigando ir norėjo pabėgti. Dabar įtampa atslūgo, ją išstūmė visai kas kita, ir Eli buvo gera tylos gaubiamai plaukti sena raudona kanoja.

Ji labai džiaugėsi, kad atvažiavo, jai buvo malonu, jog Nojus tapo tokiu vyru, kokiu, jos manymu, turėjo tapti, ir kad jai visada bus miela tai žinoti. Per pastaruosius keletą metų ji matė tiek daug vyrų, suluošintų karo, laiko ar net pinigų. Reikėjo tvirtybės išsaugoti savastį, aistrą, ir Nojui tai pavyko.

Dabar pasaulis priklausė darbininkams, o ne poetams, ir žmonėms bus sunku suprasti Nojų. Amerika dirbo, apimta įkarščio, — taip rašė visi laikraščiai, žmonės veržėsi pirmyn, į praeitį nustumdami karo siaubus. Ji suvokė priežastis: jie nuolatos skubėjo, kaip ir Lonas, norėdami iš visko išspaust naudą, nepaisydami dalykų, kurie pasauliui suteikia grožio.

Ar ji pažįsta ką nors Rolyje, kas, kaip Nojus, gaištų laiką namo remontui? Arba skaitytų Vitmeną arba Eliotą [3], gilindamasis į įvaizdžius, smelkdamasis į posmų esmę? Arba nustėrę lauktų saulėtekio kanojos pirmagalyje? Šie dalykai visuomenės nevairuoja, bet, Eli manymu, jų nederėtų laikyti nesvarbiais, nes jie gyvenimą daro prasmingą.

Toks pat svarbus jai buvo ir menas, nors tai suvokė tik atvažiavusi čia. Ar veikiau prisiminė. Kartą anksčiau ji buvo tai supratusi ir save vėl subarė, kad galėjo pamiršti tokį svarbų dalyką, kaip grožio kūrimas. Jai skirta tapyti, dabar jai buvo aišku. Jos jausmai šį rytą tai patvirtino, ir ji žinojo, jog, kad ir kas atsitiktų, pabandys tam surasti kitą progą. Gerą progą, nesvarbu, kas ką pasakytų.

Ar Lonas paragintų ją tapyti? Prisiminė rodžiusi jam vieną savo paveikslą, praėjus keletui mėnesių po jų pirmo pasimatymo. Tai buvo abstrakcija, pasak jos, skatinanti mąstyti. Jis buvo kažkuo panašus į paveikslą virš Nojaus židinio, tą, kurį Nojus puikiai suprato, nors jame slypėjo kur kas mažiau aistros. Lonas ilgai įdėmiai į jį žiūrėjo, o paskui paklausė, kas, jos manymu, čia vaizduojama. Ji nesivargino atsakyti.

Eli susigriebė buvusi ne visiškai sąžininga. Ji mylėjo Loną, visada mylėjo, tačiau dėl kitų priežasčių. Nors jis ir ne toks kaip Nojus, bet, šiaip ar taip, puikus vyras, tokio tipo vyras, už kurio visada norėjo ištekėti. Gyvenant su Lonu nebus jokių netikėtumų, ji jausis patogiai, žinodama, kas laukia jos ateityje. Jis bus jai malonus vyras, o ji — gera žmona. Ji turės šeimą, vaikų, namus, lankomus draugų, garbingą padėtį visuomenėje. Tokio gyvenimo būdo ji vylėsi, apie tokį svajojo. Ir nors jųdviejų santykių nepavadintų aistringais, jau seniai buvo įtikinusi save, jog tai nebūtina, netgi su žmogumi, už kurio ketino ištekėti. Juk aistra ilgainiui išblės, ir jos vietą užims tokie dalykai, kaip bendravimas ir suderinamumas. Juodu su Lonu tai turėjo, ir ji manė, kad jai to ir tereikia.

Tačiau dabar, stebėdama irkluojantį Nojų, suabejojo šia svarbiausia nuostata. Ką jis tik darė ar veikė, iš jo sklido geidulingumas, ji sugavo save galvojančią apie jį taip, kaip nederėtų susižadėjusiai moteriai. Ji stengėsi į jį nežiūrėti ir dažnai nukreipdavo į šalį akis, bet nuo jo lankstaus, vikraus kūno buvo sunku ilgam atitraukti žvilgsnį.

— Štai mes ir atplaukėm, — tarė Nojus, sukdamas kanoją pakrantės medžių link.

Eli apsidairė, bet nieko nepamatė.

— Kur?

— Čia, — jis vėl pasakė, irdamas kanoją prie seno palinkusio medžio, užstojančio kanalą, beveik visiškai paslėptą nuo jų akių.

Jis apiplukdė kanoją apie tą medį, abudu turėjo pasilenkti, kad nesusitrenktų galvų.

— Užsimerk, — sušnabždėjo jis, ir Eli užsimerkė, pakeldama rankas prie veido. Ji girdėjo, kaip pliuškena vanduo, jautė, kaip sūpuojasi kanoja, kai Nojus ją yrė į priekį, tolyn nuo upelio traukos jėgos.

— Gerai, — pagaliau ištarė, nustojęs irkluoti. — Dabar gali atsimerkti.

Gulbės ir audros

 

Jie plūduriavo vidury mažo ežerėlio, į kurį sroveno Brices upelis. Jis buvo neplatus, gal šimto jardų skersmens, ir ji nustebo, jog vos prieš kelias akimirkas jo dar nesimatė.

Reginys buvo stulbinantis. Tūkstančiai tundros gulbių ir Kanados žąsų supo juos. Paukščių buvo taip tiršta, kad tarpais Eli negalėjo matyti vandens. Iš tolo gulbių pulkeliai atrodė beveik kaip ledo lytys.

— O, Nojau, — pagaliau švelniai ištarė Eli, — kaip nuostabu.

Ilgai juodu sėdėjo tylomis, žiūrėdami į paukščius. Nojus parodė į pulkelį neseniai išsiperėjusių žąsiukų, plaukiančių paskui žąsų būrį netoli kranto ir iš visų jėgų besistengiančių neatsilikti.

Oras buvo sklidinas žąsų gagenimo ir paukščių čiulbėjimo. Paukščiai visai nepaisė plaukiančios kanojos. Tik nedaugelis sunerimę traukėsi į šalį, kanojai prisiartinus. Eli ištiesė ranką, norėdama paliesti arčiausiai esančius, ir juto, kaip po jos pirštais šiaušiasi jų plunksnos.

Nojus išėmė iš krepšio pasiimtą duoną ir padavė ją Eli. Ji mėtė gabaliukus, džiugindama jauniklius, ir pati šypsojosi net kvatojo žiūrėdama, kaip jie suka ratais, stengdamiesi pastverti duoną.

Jie plaukiojo, iki tolumoje sugrumėjo griaustinis — vos girdimas, bet galingas, ir abu suprato, kad metas plaukti atgal.

Nojus, irkluodamas greičiau negu pirma, vėl nuplukdė kanoją prie upelio srovės. O ji dar tebebuvo pakerėta matyto reginio.

— Nojau, ką jie čia veikia?

— Nežinau. Kiekvieną žiemą gulbės iš šiaurės skrenda į Matamuskeet ežerą, bet dabar jos kažkodėl atskrido čia. Gal išsigando ankstyvos pūgos. Gal pasiklydo ar dar kas nors nutiko. Tačiau jos, žinoma, vėl susiras kelią.

— Tai nepasiliks čionai?

— Turbūt ne. Jos paklūsta instinktui, o ši vietovė nėra jų prieglobstis. Kelios žąsys gal čia ir žiemos, bet gulbės sugrįš į Matamuskeet.

Nojus irklavo vis greičiau, tamsūs debesys pakibo tiesiai virš jų. Netrukus ėmė lyti. Iš pradžių nukrito tik keletas lašų, paskui įsilijo — kuo toliau, tuo labiau. Žaibas... pauzė... tada griaustinis. Dabar dundėjo vis garsiau. Gal už kokių šešių ar septynių mylių. Lietus sustiprėjo. Nojus irklavo vis smarkiau, jo raumenys su kiekvienu mostu įsitempdavo.

Lašai darėsi vis didesni.


Дата добавления: 2015-10-31; просмотров: 197 | Нарушение авторских прав


Читайте в этой же книге: СТРУКТУРА ОРГАНИЗАЦИИ | ЦЕНТРАЛЬНЫЕ РУКОВОДЯЩИЕ ОРГАНЫ | ОКРУЖНОЙ ШТАБ | ОРГАНАМИ ОРГАНИЗАЦИИ | Tai buvo Eli. Jo Eli. 1 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 2 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 3 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 4 страница | Nojus suglumo. | Ji nusikvatojo. |
<== предыдущая страница | следующая страница ==>
Neramus vanduo| Krito ir krito...

mybiblioteka.su - 2015-2024 год. (0.01 сек.)