Студопедия
Случайная страница | ТОМ-1 | ТОМ-2 | ТОМ-3
АвтомобилиАстрономияБиологияГеографияДом и садДругие языкиДругоеИнформатика
ИсторияКультураЛитератураЛогикаМатематикаМедицинаМеталлургияМеханика
ОбразованиеОхрана трудаПедагогикаПолитикаПравоПсихологияРелигияРиторика
СоциологияСпортСтроительствоТехнологияТуризмФизикаФилософияФинансы
ХимияЧерчениеЭкологияЭкономикаЭлектроника

Ji nusikvatojo.

Žinau. Jie tik primena mūsų pirmą pasimatymą. Tą vakarą tu buvai apvilkęs mane savo švarku, prisimeni?

Jis linktelėjo.

— Taip, prisimenu. Finas ir Sara buvo su mumis. Finas visą kelią iki tavo tėvų kumščiojo mane alkūne, mėgindamas paraginti, kad paimčiau tave už rankos,

— Betgi tu to nepadarei.

— Ne, — atsakė Nojus, purtydamas galvą.

— Kodėl?

— Gal drovėjausi, o gal bijojau. Nežinau. Tada tai atrodė tiesiog netinkama.

— Na, prisimink, juk tu buvai drovus?

— Man labiau patiktų žodis „užsidaręs“, — pasakė jis mirktelėdamas, o ji nusišypsojo.

Daržovės ir krabai išvirė beveik tuo pačiu laiku.

— Atsargiai, jie karšti, — perspėjo Nojus, paduodamas juos Eli, ir abu susėdo vienas priešais kitą už nedidelio medinio stalo.

Susizgribusi, kad puodelis liko ant indaujos, Eli atsistojo ir jį pasiėmė. Įdėjęs į lėkštes truputį daržovių ir duonos, Nojus ištraukė krabą, ir Eli minutę sėdėjo spoksodama į jį.

— Jis panašus į vabalą.

— Bet į didelį vabalą, — tarė jis. — Va, leisk parodysiu, kaip su juo elgtis.

Jis darbavosi mikliai, tarytum tai būtų buvę vieni niekai, ir nukrapštytą mėsą dėjo jai į lėkštę. O pačiai Eli iš pradžių sekėsi labai sunkiai, kol sutraiškė krabo kojas. Norėdama atskirti kiaukutus nuo mėsos, turėjo paimti krabą pirštais. Ji jautėsi nevikri ir buvo sutrikusi, kad jis mato kiekvieną jos klaidelę, bet paskui suvokė, jog tik ji netikra savimi. Jam tokie dalykai nerūpėjo. Niekada nerūpėdavo.

— Taigi kas atsitiko Finui? — paklausė ji.

Po akimirkos jis atsakė.

— Finas žuvo kare. Jo naikintuvą numušė keturiasdešimt trečiaisiais.

— Gaila, — tarė ji. — Žinau, jis buvo geras tavo draugas.

Jo balsas pasikeitė, kiek pažemėjo.

— Taip. Labai daug apie jį galvoju šiomis dienomis. Ypač prisimenu paskutinį mudviejų pasimatymą. Grįžau namo atsisveikinti prieš stodamas į karo tarnybą, ir mes vėl susitikom, tą savaitę kartu praleidom daug laiko. Kaip ir jo tėvas, jis buvo čia bankininkas. Kartais atrodo, jog tai aš įkalbėjau jį pasekti mano pavyzdžiu. Nemanau, kad jis būtų ėjęs kariauti, jeigu ne aš.

— Tai neteisybė, — pasakė ji, apgailestaudama, kad pradėjo šį pokalbį.

— Tu teisi. Aš tiesiog jo pasiilgau.

— Man jis taip pat patiko. Dažnai prajuokindavo.

— Juokauti jam visada sekėsi.

Ji valiūkiškai pažvelgė į Nojų.

— Žinai, jis buvo aistringai įsimylėjęs mane.

— Taip. Jis man pasisakė.

— Tikrai? Ir ką gi jisai sakė?

Nojus gūžtelėjo pečiais.

— Kaip jam įprasta. Kad turėjo tave išvyti su lazda. Kad tu jį nuolatos persekiojai ir panašiai.

Ji tyliai susijuokė.

— Ar juo patikėjai?

— Žinoma, — atsakė jis, — kodėl būčiau turėjęs netikėti?

— Jūs, vyrai, visada išvien, — tarė ji, tiesdama ranką per stalą, ir, pirštu bakstelėjusi jam į ranką, kalbėjo toliau. — Nagi papasakok man, kaip klostėsi tavo gyvenimas nuo tada, kai mudu matėmės paskutinį kartą.

Jie ėmė šnekėtis, norėdami atsigriebti už prarastą laiką. Nojus pasakojo, kaip išvažiavo iš Niu Berno, kaip dirbo laivų statykloje ir metalo laužo sandėlyje Niu Džersyje. Jis šiltai kalbėjo apie Morisą Goldmaną, apie savo tėvą, guodėsi, kaip labai jo trūksta, nesileisdamas į smulkmenas, užsiminė apie karą. O Eli jam papasakojo apie koledžą, tapybos studijas, valandas, praleistas ligoninėje, kai buvo savanorė. Apie šeimą, draugus ir labdaringus darbus, į kuriuos buvo įtraukta. Bet nė vienas neprasitarė, su kuo susitikinėjo visą tą išsiskyrimo metą po jų paskutinio pasimatymo. Net Lonas buvo ignoruojamas, ir nors abu tai pastebėjo, tačiau nieko nesakė.

Vėliau Eli stengėsi prisiminti, kada paskutinį kartą taip kalbėjosi su Lonu. Tiesa, jis mokėdavo klausytis, ir juodu retai ginčydavosi, bet jis nebuvo iš tų vyrų, su kuriuo galima šitaip šnekėtis, — ir jos tėvas nebuvo pratęs dalintis savo mintimis ir jausmais. Ji mėgino aiškinti, jog norėtų šiltesnio bendravimo, deja, jam to nereikėjo.

O dabar, sėdėdama prie šio stalo, ji suprato, ko jai trūko.

Dangus dar labiau patamsėjo, kilo aukštyn ir mėnulis, lėtai slinko vakaras. Ir jie abu ėmė justi pirmykštį artumą, vėl ėmė atgyti draugiški ryšiai, kurie juos kitados siejo.

Jie baigė vakarienę, mėgaudamiesi valgiais, kalba nebesimezgė. Nojus, žvilgtelėjęs į laikrodį, pamatė, jog jau vėlu. Patekėjo žvaigždės, pritilo svirpliai. Jam buvo gera šnekėtis su Eli, magėjo sužinoti, ar ne per daug jis kalbėjo ir ką ji galvoja apie jo gyvenimą, puoselėdamas viltį, kad jis galbūt ir galėtų kaip nors pasikeisti.

Nojus atsistojo ir pripylė arbatinį. Abu nukraustė stalą, sudėjo indus į kriauklę, jis pripylė du puodelius karšto vandens, įmerkė arbatos maišelius.

— Ar nenorėtum pasėdėti verandoje? — paklausė, duodamas jai puodelį, ji sutiko ir žengė ten pirma. Jis pastvėrė dygsniuotą antklodę, jei pasidarytų šalta, ir netrukus juodu vėl sėdėjo sūpuodamiesi krėsluose. Jos kojos buvo užklotos antklode. Nojus akies krašteliu ją stebėjo. Dieve, kokia ji graži, pagalvojo. Ir jam dilgtelėjo širdį.

Nes per vakarienę kai kas atsitiko.

Paprasčiausiai jis vėl įsimylėjo. Dabar tai suprato, jiems sėdint šalia vienas kito. Įsimylėjo naująją Eli, ne tik prisiminimus apie ją.

Bet, kita vertus, jis niekada ir nebuvo liovęsis ją mylėti. Dabar jis galutinai suvokė, kad tai — jo likimas.

— Rami naktis, — pasakė švelnesniu balsu.

— Taip, — pritarė ji, — nuostabi naktis.

Nojus pažvelgė į žvaigždes, jų mirksinčios švieselės jam priminė, kad ji greitai išvažiuos, ir jis pajuto viduje tuštumą. Nojus norėjo, jog tokia naktis kaip ši niekada nesibaigtų. Ką jis turėtų sakyti? Kaip galėtų paveikti, kad ji pasiliktų?

Deja, nežinojo. Taigi nusprendė nieko nesakyti. Ir tada suprato, kad jam nepasisekė.

Krėslai ramiai sūpavosi. Virš upės vėl šmėkščiojo šikšnosparniai. Naktiniai drugiai bučiavo verandos žibintus. Kažkur turbūt mylėjosi žmonės.

— Pasišnekėk su manimi, — pagaliau pratarė ji jausmingu balsu.

Jis nustebo: gal jam pasivaideno?

— Apie ką norėtum šnekėtis?

— Norėčiau, kad tu prabiltum kaip tada, po ąžuolu.

Ir jis prabilo, ir ėmė deklamuoti seniai nutolusius posmus, gerdamas į save naktį. Vitmeną ir Tomą, nes mėgo metaforas. Tenisoną ir Brauningą, nes jų temos jam buvo labai artimos.

Ji atrėmė galvą į krėslo atkaltę, užmerkė akis ir, kai jis baigė, pasijuto sušildyta. Ne tik jo eilių ar balso. Bet visko, kartu paėmus, visko, ką dabar patyrė, išgyveno. Ji nesistengė ir nenorėjo to įspūdžio analizuoti, nes būtų dingę visa, ką juto klausydamasi. Poezija, ji mąstė, kuriama ne nagrinėjimui; ji turi įkvėpti be priežasties, sujaudinti, net ir būdama protu nesuvokiama.

Mokydamasi koledže, ji nueidavo į poezijos vakarus, rengiamus anglų kalbos fakultete. Sėdėdavo ir klausydavosi įvairiausių žmonių, visokių eilių, bet netrukus liovėsi ten vaikščiojusi, nusivylė, nes nė vienas jos neįkvėpė, kaip, regis, turėtų įkvėpti tikrus poezijos mėgėjus.

Valandėlę jie suposi, gerdami arbatą, nuščiuvę, nugrimzdę į savo mintis. Pareigos jausmas, kuris čia ją atvijo, dabar jau prigeso — ji tuo džiaugėsi, bet nerimavo dėl kitų jausmų, vėl ūmai pabudusių, dėl jaudulio, kuris išsisėjo po jos kūną, smelkėsi į jos poras kaip aukso dulkės į upės įdubas. Ji stengėsi jų kratytis, nuo jų pasislėpti, bet suvokė iš tiesų nenorinti, kad tai liautųsi. Jau daug metų šito nebuvo patyrusi.

Lonas nepažadindavo tokių jausmų. Niekada nepažadino ir tikriausiai niekada neįstengs jų sužadinti. Gal dėl to ji nė karto nesimylėjo su juo. Jis bandė ją prikalbinti keletą kartų, išbandydamas visokius būdus — gėles, kaltės išpažinimą, bet ji visada pasiteisindavo norinti palaukti iki vedybų. Paprastai jis į viską reaguodavo protingai, todėl kartais ji pagalvodavo, ar jam būtų labai skaudu, jeigu jis kada nors sužinotų apie Nojų.

Bet buvo dar kažkas, dėl ko ji neskubėjo, vis dar lūkuriavo, ir tai jau buvo susiję su pačiu Lonu. Jis buvo įklimpęs į darbą, kuris visada buvo užvaldęs jo dėmesį. Darbas jam buvo svarbiausia, jis neturėjo laiko eilėraščiams, dykinėjimui vakarais ir sūpavimuisi verandose. Ji žinojo, kad tai ir yra jo sėkmės laidas, viena jos dalis jį už tai ir gerbė. Bet jai to nepakanka. Eli norėjo dar kažko, kažko kito, kažko daugiau. Turbūt aistros ir romantikos, o gal ramių pokalbių žvakių apšviestame kambaryje ar visai paprasto dalyko — nesijausti nustumtai į šalį.

Ir Nojus buvo paskendęs savo mintyse. Jis prisimins šį vakarą kaip vieną gražiausių savo gyvenimo epizodų. Supdamasis krėsle, jis permąstė visas vakaro smulkmenas. Viskas, ką ji darė, atrodė jam tarsi įelektrinta, tarsi magiška.

Dabar, sėdint šalia jos, jam labai rūpėjo, ar kada nors ji pasvajodavo apie tokius pat dalykus, kaip jis visus tuos metus, kai jie gyveno skyrium. Ar ji kada nors svajojo apie juodu apsikabinusius ir besibučiuojančius ramioje mėnesienoje? Ar išdrįso mintimis žengti dar toliau — svajoti apie jų nuogus susipynusius kūnus, kurie per daug ilgai buvo atskirti vienas nuo kito.

Jis žvelgė į žvaigždes ir prisiminė daugybę vienišų naktų, praleistų po jų paskutinio pasimatymo. Vėl ją regint, sukilo visi ano meto jausmai, ir jis suprato, kad neįmanoma jų nuslopinti. Jis nori vėl su ja mylėtis ir mainais gauti jos meilę. Pasaulyje šito jam reikėjo labiausiai.

Bet ir suvokė, kad šito niekada nebus. Nes ji buvo susižadėjusi.

Iš jo tylėjimo Eli suprato, kad jis galvoja apie ją, ir tai ją džiugino. Ji nežinojo, kokios tos mintys, tiesą sakant, jai tas buvo ne taip svarbu, tik nujautė, kad jos sukosi apie ją, ir to pakako.

Ji galvojo apie jų pokalbį per vakarienę, apie jo vienatvę. Kažkodėl negalėjo įsivaizduoti Nojaus, skaitančio poeziją dar kam nors ar besidalijančio savo svajonėmis su kita moterimi. Jis buvo ne toks. Arba ji nenorėjo tuo patikėti.

Ji padėjo puodelį, perbraukė rankomis per plaukus, užsimerkė.

— Pavargai? — paklausė jis, pagaliau atsiplėšdamas nuo savo minčių.

— Truputį. Bet po kelių minučių turiu važiuoti.

— Žinau, — pasakė neutraliu balsu Nojus, linktelėdamas galvą.

Ji tučtuojau neatsistojo, vėl paėmė puodelį ir išgėrė paskutinį arbatos gurkšnį, jausdama, kaip jis šildo jos gerklę. Šito vakaro ji nepamirš. Aukštai kybojo mėnulis, siautė medžiuose vėjas, pamažu vėso.

Tada pažvelgė į Nojų. Ant jo veido buvo randas. Ji svarstė, ar tai atsitiko per karą, paskui pagalvojo, ar jis kada nors buvo sužeistas. Nojus apie tai neužsiminė, o ji neklausė tik dėl to, kad nenorėjo įsivaizduoti jo sužeisto.

— Turiu važiuoti, — galiausiai ryžosi, vėl sukirbėjus kaltės jausmui.

Nojus linktelėjo ir stovėjo tylėdamas. Jis prisiėmė kaltę, ir jie abu nuėjo prie jos automobilio, po jų kojomis šiugždėjo nukritę lapai. Atidariusi dureles, ji susizgribo, jog reikia nusivilkti marškinius, kuriuos buvo paskolinęs Nojus, bet jis ją sulaikė:

— Nenusivilk, — tarė. — Noriu, kad juos turėtum.

Ji nepaklausė, kodėl, nes ir pati norėjo juos pasilikti. Eli pasitaisė marškinius, ir po to sukryžiavo rankas ant krūtinės, gauždamasi nuo vėsumos. Kažkodėl stovėjimas čia jai priminė, kaip po šokių mokykloje ji stoviniuodavo priešais verandą, laukdama bučinio.

— Vakaras buvo nuostabus, — pasakė jis. — Ačiū, kad mane susiradai.

— Ačiū ir tau, — atsakė ji.

Jis įsidrąsino.

— Ar pamatysiu tave rytoj?

Regis, paprastas klausimas. Ji žinojo, ką turėtų atsakyti, ypač nenorėdama sukomplikuoti savo gyvenimo. „Vargu, ar pasimatysime11, — tik tiek jai reikėjo pasakyti, ir viskas būtų pasibaigę čia pat ir dabar. Bet ji akimirką tylėjo.

Eli galynėjosi su pasirinkimo velniūkščiu, kuris ją gundė ir jai prieštaravo. Kodėl ji negalėjo taip pasakyti? Eli nežinojo. Bet kai pažvelgė jam į akis, norėdama rasti rūpimą atsakymą, išvydo vyrą, kurį kartą buvo įsimylėjusi, ir staiga viskas paaiškėjo.

— Norėčiau.

Nojus nustebo. Nesitikėjo, kad ji taip atsakys. Jis geidė paliesti ją, apkabinti, tačiau susitvardė.

— Ar gali atvažiuoti apie vidurdienį?

— Žinoma. O ką mes veiksim?

— Pamatysi, — atsakė jis. — Keliausime į vieną tokią vietą.

— Ar esu buvusi tenai anksčiau?

— Ne, bet tai nepaprasta vieta.

— Kur ji?

— Tau bus staigmena.

— Ar man patiks?

— Tu būsi sužavėta, — tarė Nojus.

Ji nusigręžė, kad jis negalėtų jos pabučiuoti. Nežinojo, ar jis mėgins, bet kažkodėl suvokė, jog jeigu taip pasielgtų, jai būtų labai sunku atsispirti. Eli negalėjo dabar to sau leisti. Slystelėjo už vairo ir su palengvėjimu atsiduso. Jis užtrenkė dureles, ir ji įjungė variklį. Burzgiant automobiliui, Eli truputį nuleido lango stiklą.

— Pasimatysime rytoj, — tarė, o jos akyse atsispindėjo mėnesiena.

Nojus pamojavo jai važiuojant atbuliniu bėgiu. Eli apsuko automobilį, ir išvairavo į kelią, vedantį miestelin. Jis žiūrėjo, kol šviesos išnyko už toli niūksančių ąžuolų ir nebesigirdėjo variklio ūžesio. Klem prislinko prie jo, ir jis atsitūpė jos paglostyti, ypač jautriai glostė jai kaklą, kasydamas vietą, kurios ji negalėjo pasiekti. Paskutinį kartą pažvelgė į kelią, ir abu su Klem greta vienas kito grįžo į galinę verandą.

Jis vėl atsisėdo į krėslą, šį kartą vienas, vienui vienas, stengdamasis dar kartą įsijausti į ką tik praėjusį vakarą. Apmąstydamas jį. Vėl jį regėdamas. Vėl girdėdamas. Iš lėto jį peržvelgdamas. Tai buvo visai kitoks jausmas, negu grojant gitara ar skaitant knygą. Jis pats nežinojo, ką jautė.

— Ji susižadėjusi, — galiausiai sušnabždėjo, paskui ilgai tylėjo, tylą drumstė tik jo krėslo sūpavimas. Naktis buvo rami, be jokio krebždesio, tik Klem retkarčiais atkiūtindavo jo aplankyti, tarsi klausdama: „Ar viskas gerai?“

Tą šviesų spalio vakarą kiek po vidurnakčio Nojų užplūdo jausmai, apniko ilgesys. Jeigu kas nors jį būtų dabar užtikęs, būtų išvydęs seną žmogų, per kelias valandas nugyvenusį visą gyvenimą. Palinkusį krėsle, susiėmusį veidą, su ašaromis akyse.

Jis nemokėjo jų sulaikyti.

T elefono skambučiai

Lonas pakabino telefono ragelį.

Jis skambino septintą, paskui pusę aštuonių ir dabar vėl dirstelėjo į laikrodį. Be penkių dešimt.

Kur jinai?

Jis žinojo, kad ji yra ten, kur sakė būsianti, nes pirma kalbėjosi su viešbučio administratoriumi. Taip, ji užsiregistravo, ir paskutinįkart administratorius ją matė apie šešias, gal einančią vakarieniauti. Ne, vėliau jos nematė.

Lonas pakraipė galvą ir atsišliejo į kėdę. Jis, kaip visada, liko vienas. Visur buvo tylu, tai įprasta vykstant teisminiam procesui, net jeigu viskas klostosi sklandžiai. Teisė buvo jo aistra, ir vėlyvos, niekieno nedrumsčiamos vienatvės valandos jam buvo geriausias darbo metas.

Jis žinojo, kad laimės bylą, nes meistriškai manipuliavo teisės žiniomis ir mokėjo sužavėti prisiekusiuosius. Visados tai mokėjo ir retai tepralaimėdavo. Sėkmė iš dalies priklausė nuo jo sumanumo pasirinkti bylas. Tokį lygį Lonas pasiekė daug dirbdamas. Tik vos keletas išrinktųjų mieste buvo tokio lygio figūros; tai atspindėjo ir jo honorarai.

Bet didžiausią sėkmę Lonas pelnė sunkiu darbu. Jis visada daug dėmesio teikdavo smulkmenoms, ypač savo praktikos pradžioje. Gilinimasis į detales, mažus, tarsi nereikšmingus dalykus tapo įpročiu. Rengdamasis teisminiams procesams ar šiaip kokioms progoms, jis viską smulkiai apgalvodavo, ir tai, vos pradedant karjerą, padėjo jam laimėti keletą bylų, kurias manė pralaimėsiąs.

Dabar jis taip pat nerimavo dėl mažytės smulkmenos.

Ne dėl bylos. Ne, ji klostėsi gerai. Dėl kažko kito.

Dėl kažko, susijusio su Eli.

Tik visa bėda, jis niekaip negalėjo įspėti, dėl ko. O juk buvo gerai nusiteikęs, jai išvažiavus šį rytą. Bent jau taip manė esant. Tačiau po jos skambučio, maždaug po valandos, kai ji paskambino, jo galvoje šmėkštelėjo kažkokia mažytė detalė.

Ar tai kas reikšminga? Ar kas nors svarbaus?

Nagi mąstyk, po galais, mąstyk, kas tai?

Ir staiga jam toptelėjo... Jis sukluso.

Kažkas... kažkas... kažkas buvo pasakyta?

Ar tikrai pasakyta? Taip, iš tiesų. Jis tai žinojo. Tačiau kas? Ar Eli ką nors prasitarė telefonu? Lyg ir taip, pačioje pokalbio pradžioje, ir jis mintimis vėl perbėgo pokalbį. Ne, nieko ypatingo.

Bet kažkas nutiko, dabar jis buvo tvirtai tuo įsitikinęs.

Ką ji pasakė?

Jos kelionė buvo sėkminga, ji įsiregistravo viešbutyje, šį tą nusipirko, paliko telefono numerį. Lyg ir būtų viskas.

Jis ėmė galvoti apie Eli. Mylėjo ją, buvo tuo tikras. Ne tik todėl, kad ji tokia graži ir žavi, bet ji tapo ir jo pastovumo šaltiniu, ir geriausia drauge. Po sunkios darbo dienos ji būdavo pirma būtybė, kuriai jis paskambindavo. Eli jį išklausydavo, ten, kai kada, nusijuokdavo, ji turėjo šeštąjį pojūtį — sureaguodavo į jo žodžius taip, kaip jis norėjo.

Bet užvis labiausiai jį žavėjo, kaip ji kalbėdavo, dėstydavo savo mintis. Jis prisiminė, kad po kelių pasimatymų jai pasakė tai, ką sakydavo visoms moterims, su kuriomis susitikinėdavo, — jog nepasiruošęs pastoviems ryšiams. Tačiau, skirtingai nuo kitų, Eli tik linktelėjo ir tarė: „Gerai“. Bet prieš išeidama pro duris, atsigręžė ir pasakė: „Ne aš esu tavo problema, ne tavo darbas, ne tavo laisvė ar kas kita. Tavo problema yra ta, kad esi vienas. Tavo tėvas išgarsino Hamondų pavardę, ir tu tikriausiai būsi lyginamas su juo visą gyvenimą. Niekada nebūsi pats sau šeimininkas. Nuo tokio gyvenimo tavo viduje bus tuščia, ir tu nuolat ieškosi ko nors, kas stebuklingai užpildytų tą tuštumą. Bet niekas kitas negali to padaryti, tik tu pats“.

Šitie žodžiai jo ausyse skambėjo tą naktį ir kitą rytą. Jis suprato, kad juose yra tiesos. Jis vėl jai paskambino, paprašė dar kartą pasimatyti, ir kiek pasispyriojusi ji nenoriai sutiko.

Po ketverių susitikinėjimo metų ji tapo viskuo, ko jis kada nors buvo troškęs, ir suvokė, jog turėtų su ja praleisti daugiau laiko. Bet advokato darbas tam trukdė. Ji visada jį suprasdavo, bet jis keiksnojo save, kad neranda jai laiko. Prisižadėjo, jog vedęs trumpins savo darbo valandas. Turės sekretorę, kuri suregistruos dienos darbus, kad jų per daug neprisikauptų...

Suregistruos?

Ir vėl kažkas sudrumstė jo mintis.

Registruoti... registracija... įsiregistruoti?

Jis pažvelgė į lubas. Registracija?

Taip, būtent tai. Jis užsimerkė ir akimirką susimąstė. Ne. Nieko. Tai kas tada?

Nagi, nesiblaškyk. Susiimk, galvok.

Niu Bernas...

Ši mintis jam atėjo į galvą ūmai... Taip, Niu Bernas. Tai ji. Mažytė detalė ar tik jos nuotrupa. O kas dar?

Niu Bernas, vėl galvojo jis, girdėtas pavadinimas. Šiek tiek pažinojo miestelį, daugiausia iš teisminių procesų, kuriuose dalyvavo. Keletą kartų buvo jame stabtelėjęs pakeliui į pakrantę. Nieko ypatingo. Su Eli jis niekada ten kartu nėra buvęs.

Bet Eli tenai buvo anksčiau...

Jo protas įsitempė, ir ėmė ryškėti kitkas.

Kas kita... juk buvo dar kažkas...

Eli, Niu Bernas... ir... ir... kažkas vakarėlyje. Beje, buvo tai girdėjęs iš Eli motinos. Tuomet jis beveik neatkreipė dėmesio. Bet ką ji tada pasakė?

Staiga Lonas išblyško. Prisiminęs, kas buvo pasakyta taip seniai. Prisiminęs Eli motinos žodžius.

Ji prasitarė, kad Eli buvo įsimylėjusi jauną vyruką iš Niu Berno. Vaikiška meilė, tada pagalvojo, ir atsigręžė į Eli šypsodamas.

Tačiau ji nė nešyptelėjo. Ji buvo supykusi. Tada Lonas spėjo, kad Eli mylėjo tą žmogų ir daug rimčiau, negu manė jos motina. Gal netgi daug stipriau, negu mylėjo jį.

Ir dabar ji tenai. Įdomu.

Lonas suglaudė delnus tarsi melsdamasis, spausdamas prie lūpų. Sutapimas? Negali būti. Tikriausiai yra taip, kaip sakė ji. Žinoma, gali sukelti įtampą ir antikvarinių daiktų pirkimas. Gali būti. Netgi įtikėtina. Tačiau... tačiau... kas, jeigu?..

Lonas pagalvojo apie kitą galimybę ir pirmą kartą per visus tuos metus išsigando.

Kas, jeigu? Kas, jeigu ji su juo?

Jis pakeiksnojo teisminį procesą, trokšdamas, kad jis būtų pasibaigęs. Trokšdamas būti su ja. Jam buvo įdomu, ar ji sakė teisybę, ir vylėsi, jog taip.

Ir jis nusprendė jos neprarasti. Padarys viską, ką tik galės, kad ją išlaikytų. Ji jam yra viskas, ko jam visada reikėjo, jis niekad neras tokios kaip ji.

Taigi virpančiomis rankomis jis suko telefoną ketvirtą ir paskutinįkart šį vakarą.

Ir vėl niekas neatsakė.

Kajakai ir užmirštos svajonės

 

Kitą rytą Eli atsibudo anksti, pažadinta nepaliaujamo varnėnų čirškimo, prasitrynę akis, jos kūnas buvo sustingęs. Ji miegojo prastai, pabusdama po kiekvieno sapno, prisiminė laikrodžio rodykles mačiusi vis skirtingose padėtyse, tartum būtų stebėjusi, kaip slenka laikas.

Ji miegojo su švelniais marškiniais, kuriuos jai davė Nojus, vis uodė jo kvapą ir galvojo apie vakarą, praleistą kartu. Nerūpestingas juokas ir visas pašnekesys vėl skambėjo ausyse, ypač įstrigo, kaip jis kalbėjo apie jos tapybą. Tai buvo taip netikėta, netgi pakylėjo jos dvasią, ir kai mintyse ėmė atgyti jo žodžiai, ji suprato, kad būtų buvę gaila, jeigu nebūtų pasiryžusi vėl su juo pasimatyti.

Ji žvilgtelėjo pro langą ir pamatė čirškančius paukščius, ankstyvą rytą ieškančius lesalo. Eli žinojo, kad Nojus visada anksti keldavosi ir pasitikdavo saulėtekį. Jis mėgo plaukioti kajaku arba kanoja, ir ji prisiminė, kaip vieną rytą kanojoje juodu laukė saulėtekio. Ji net slapčia išsėlino iš namų pro langą, nes jos tėvai būtų neleidę, bet niekas jos nesučiupo, buvo labai gera, kai Nojus apkabino ją ir, tekant saulei, prisitraukė arčiau. „Pažvelk ten“, — sušnabždėjo jis, ir ji išvydo pirmąjį saulėtekį padėjusi galvą jam ant peties, — ne, nieko negalėjo būti nuostabesnio už tai, kas dėjosi tą akimirką.

Pagaliau Eli išsiropštė iš lovos ir nuskubėjo praustis, jusdama po kojomis šaltas grindis. Jai buvo įdomu, ar šįryt naujos dienos pradžią jis pasitinka ant vandens. Tikriausiai taip, pagalvojo.

 

Ir neklydo.

Nojus atsikėlė prieš aušrą, greitai užsimovė tuos pačius džinsus, kaip ir praėjusį vakarą, apsivilko švarius flanelinius marškinius, mėlyną striukę, apsiavė batais. Prieš nusileisdamas žemyn, išsivalė dantis, virtuvėje paskubom išgėrė stiklinę pieno, pakeliui, jau prie durų, pasičiupo du sausainius. Pasitikusi jį Klem lyžtelėjo kelissyk, ir jis nužingsniavo į prieplauką, kur laikė savo kajaką. Nojus mėgo stebuklingą upės galią, atpalaiduojančią raumenis, sušildančią kūną, praskaidrinančią jo protą.

Senas, upės paženklintas kajakas kabojo ant dviejų surūdijusių kablių, pritvirtintų prieplaukoje virš vandens, kad neapliptų polipais. Nojus nusikabino kajaką, pasidėjo prie kojų ir, mikliai apžiūrėjęs, nusinešė ant kranto. Keli įgudę judesiai, seniai virtę įpročiu, ir jis atsidūrė vandenyje, ėmė irtis priešais srovę, darbuodamasis kaip locmanas ir vairininkas.

Oras buvo vėsus, net žvarbokas, dangus, aptrauktas miglos, buvo visokiausių spalvų: juodas tiesiai virš jo galvos — kaip kalno viršūnė, tolėliau daugybės mėlynų atspalvių, vis šviesėjantis horizonto link, o prie pat jo — visai pilkas. Porą kartų Nojus giliai įkvėpė, uosdamas pušų ir sūroko vandens dvelksmą, ir susimąstė. Tai buvo vieta, kurios labiausiai ilgėjosi būdamas šiaurėje. Jis daug dirbdavo, todėl retai tegalėdavo pabūti ant vandens. Stovyklaudavo, keliaudavo pėsčiomis, plaukdavo upėmis, eidavo į pasimatymus, triūsė... Juk reikėjo kuo nors užpildyti savo gyvenimą. Turėdamas laisvesnio laiko, išvaikščiojo Niu Džersio apylinkes, bet nė karto per keturiolika metų nebuvo išplaukęs kanoja ar kajaku. Todėl, vos grįžęs namo, tą pirmiausia ir padarė.

Saulėtekį ant vandens gaubia kažkas nepaprasta, beveik mistiška, ir dabar pasitikdavo saulę kone kasdien. Nesvarbu, ar buvo saulėta ir giedra, šalta ar žvarbu, jis irkluodavo pagal muzikos, skambančios jo galvoje, ritmą, irdamasis pilkšvai rusvu vandeniu. Jis pamatė vėžlių šeimynėlę, besiilsinčią ant pusiau nugrimzdusio rąsto, stebėjo, kaip prieš pat saulėtekį dar tebetvyrančioje prieblandoje, vos palietęs vandenį, skrydžiui pakilo garnys.

Jis nusiyrė į upelio vidurį ir išvydo oranžinį gaisą, besiskleidžiantį vandeny. Nojus liovėsi smarkiai irklavęs, stengdamasis išsilaikyti vienoje vietoje, nekantriai laukdamas, kada pro medžius pasirodys dienos šviesa. Jis visados stabtelėdavo auštant — tai akimirka, kai reginys buvo itin įspūdingas, tarsi pasaulis gimtų iš naujo. Paskui vėl ėmė smarkiai irkluoti, kratydamasis įtampos ir pasirengdamas dienai.

Jo galvoje kaip vandens lašai keptuvėje ėmė spirgėti klausimai. Kas per žmogus tas Lonas? Kokie jų santykiai? Tačiau labiausiai jam rūpėjo Eli ir kodėl ji atvažiavo.

Grįžęs namo, jis jautėsi kupinas naujų jėgų. Žvilgtelėjęs į laikrodį, nustebo, kad užtruko net dvi valandas. Bet laikas visada pokštauja, ir jau seniai liovėsi tuo stebėtis.

Jis vėl pakabino kajaką, kad išdžiūtų, pasirąžė ir nuėjo prie pašiūrės, kurioje laikė kanoją. Nusigabeno ją prie kranto, paguldė per keletą žingsnių nuo vandens, ir, pasukęs namų link, pajuto, kad jo kojos lyg sustingusios.

Ryto migla dar buvo neišsisklaidžiusi, — jis žinojo: kai kojos apsunksta, tai ženklas, kad bus lietaus. Pažvelgė į dangų vakaruose ir išvydo audros debesis, storus ir sunkius, tolimus, bet jau aiškiai matomus. Nors vėjas dar nebuvo įsismarkavęs, bet nešė debesis vis artyn. Žiūrėdamas į tą grėsmingą vaizdą, Nojus nenorėjo atsidurti po atviru dangumi prapliupus audrai. Prakeikimas! Kiek jis turi laiko? Keletą valandų, gal kiek daugiau. O gal mažiau.

Jis nusiprausė po dušu, apsimovė naujus džinsus, apsivilko raudonais marškiniais, apsiavė kaubojiškus batus, susišukavo ir nulipo į virtuvę. Suplovė praėjusio vakaro indus, aptvarkė namus, išsivirė kavos ir nudrožė į verandą. Dangus buvo dar niūresnis. Nojus pažvelgė į barometrą. Nesikeičia, bet greitai pradės kristi. Vakarų padangė tai žada.

Jau seniai jis išmoko gerai spėti orą, todėl suabejojo, ar dabar būtų protinga plaukti. Lietų galima iškęsti, bet žaibai — visai kas kita. Ypač jeigu esi ant vandens. Kanoja — netinkama vieta, elektrai kibirkščiuojant drėgname ore.

Jis išgėrė kavą, sprendimą atidėdamas vėlesniam laikui. Nuėjo į dirbtuvę ir susirado kirvį. Brūkštelėjęs per ašmenis nykščiu, galąstuvu jį pagalando. „Bukas kirvis daug pavojingesnis negu aštrus“, — mėgdavo sakyti jo tėvas.

Kitas dvidešimt minučių jis skaldė rąstigalius ir dėjo į rietuvę. Darbavosi lengvai, tvirtais kirčiais, neliedamas prakaito. Keletą pliauskų atidėjo į šalį, o baigęs darbą, atsinešė vidun prie židinio.

Jis dar kartą pažvelgė į Eli paveikslą ir ištiesė ranką, norėdamas jį paliesti. Ir vėl jį užplūdo abejonė, ar iš tiesų matė Eli. Dieve, kokie kerai joje slypi, kad varo jį iš proto? Netgi po šitiek metų! Kokios galios ji jam turi?

Jis krestelėjo galvą, apsisuko ir sugrįžo į verandą. Vėl žvilgtelėjo į barometrą. Jokių permainų. Tada pasižiūrėjo į laikrodį.

Netrukus ji turėtų pasirodyti.

Eli baigė praustis ir apsirengė. Prieš tai buvo atidariusi langą — pasidomėjo, koks lauke oras. Buvo nešalta, todėl nusprendė apsivilkti kreminės spalvos pavasarine suknele ilgomis rankovėmis ir aukšta apykakle. Ji buvo minkšta ir patogi, gal per daug aptempta, bet su ja atrodė gražiai, paskui Eli apsiavė baltus sandalus, kurie derėjo prie suknelės.

Rytą ji praleido, vaikštinėdama po miestelio centrą. Pramonės nuosmukis čia pridarė žalos, tačiau Eli pastebėjo sugrįžtančios gerovės ženklus. Masonų teatras, seniausias teatras šalyje, atrodė labiau apšiuręs, bet jame vis dar buvo vaidinama keletas nesenų spektaklių. Fort Totten parkas buvo lygiai toks pat, kaip ir prieš keturiolika metų; ir jai dingtelėjo, kad vaikai, po pamokų krykščiantys sūpuoklėse, nė kiek nepasikeitė. Ji šyptelėjo iš savo prisiminimų apie anuos laikus, kai viskas buvo paprasčiau. Arba bent taip atrodė.

Dabar, regis, nieko nebuvo paprasto. Tai pasirodė taip netikėta, viskas sustojo į savo vietas, ir ji ėmė svarstyti, ką būtų veikusi dabar, jei nebūtų pamačiusi to straipsnio laikraštyje. Nelabai sunku įsivaizduoti, nes jos gyvenime beveik nebūdavo permainų. Šiandien trečiadienis, vadinasi, miesto klube žaidžiamas bridžas, paskui ji posėdžiauja Jaunųjų moterų klube, kur gal būtų tariamasi su kokiu nors lėšų prašytoju privačiai mokyklai ar ligoninei. Tada aplankytų mamą, o paskui trauktų namo ruoštis vakarienei su Lonu, nes jis ketino baigti darbą septintą. Tai buvo vienintelis vakaras per savaitę, kai juodu galėdavo pasimatyti.

Apie tai galvodama, ji nuslopino liūdesį, vylėsi, kad vieną dieną Lonas pasikeis. Tiesa, jis dažnai žadėdavo pasikeisti, bet prabėgus porai savaičių vėl grįždavo prie senojo tvarkaraščio. „Negaliu šįvakar, mieloji, — nuolatos taip teisindavosi. — Atleisk, bet negaliu. Susitarsime vėliau“.

Ji nemėgo ginčytis su Lonu, nes jis visada sakė tiesą. Darbas teisme reikalavo nemažai laiko — ir prieš teismo procesą, ir jo metu, tačiau kartais ji stebėdavosi, kodėl jis tiek daug sugaišo ją mergindamas, jeigu nenori su ja būti dabar.

Eli žingsniavo pro meno galeriją, susimąsčiusi buvo praeinanti pro šalį, bet apsisuko ir sugrįžo. Akimirką stabtelėjo prie durų suglumusi, — juk taip seniai lankėsi kokioje nors galerijoje. Mažiausiai prieš trejus metus, o gal seniau. Kodėl ji to vengė?

Eli įėjo — galerija atvėrė duris tuo pačiu metu, kaip visos parduotuvės Front gatvėje, — ir ėmė apžiūrinėti paveikslus. Daugelis dailininkų buvo čionykščiai, jų darbuose pulsavo jūra, jautėsi stipri jos įtaka. Galybė jūros vaizdų, smėlėtų paplūdimių, pelikanų, senų burinių laivų, laivų vilkikų, molų ir žuvėdrų. Tačiau užvis daugiausia — bangų. Visokiausių formų, dydžio ir spalvų bangų, kurios visos po valandėlės pasirodė tokios panašios. Jai pasirodė, kad dailininkai arba neturi talento, arba yra tinginiai.

Tačiau ant vienos sienos kabojo keletas paveikslų, kurie labiau atitiko jos skonį. Visi jie nutapyti dailininko Eleino, apie kurį nieko nebuvo girdėjusi. Dauguma jų įkvėpti Graikijos salų architektūros. Paveiksle, kuris jai labiausiai patiko, dailininkas, regis, sąmoningai, plačiais, ryškiais spalvų potėpiais buvo padidinęs peizažą, itin sumažindamas žmonių figūras. Spalvos buvo sodrios, pulsuojančios gyvybe, traukte traukiančios akį. Dinamiškas paveikslas darė sukrečiantį įspūdį. Kuo daugiau apie jį galvojo, tuo jis labiau jai patiko, ir Eli svarstė, ar nevertėtų jį nusipirkti. Galiausiai suprato, jog jis patiko todėl, kad buvo artimas jos tapymo manierai. Ji ištyrinėjo paveikslą dar atidžiau ir mintyse pritarė Nojui: gal jis ir teisus. Gal iš tikrųjų vėl reikėtų imtis tapybos.

Pusę dešimtos Eli išėjo iš galerijos ir patraukė į HoffmanLane universalinę parduotuvę centre. Sugaišo keletą minučių, kol susirado mokyklinių reikmenų skyrių. Popierius, piešimo kreidelės ir pieštukai buvo ne aukščiausios kokybės, bet pakankamai geri pradžiai, kurios nepavadinsi tapyba. Į savo kambarį Eli grįžo susijaudinusi. Ji atsisėdo prie stalo ir kibo į darbą, norėdama vėl pajusti įkvėpimą, vėl leisdama kontūrams ir spalvoms lietis kaip jaunystėje. Keletą minučių padirbėjusi, apmetė toli gražu netobulą gatvės vaizdo, atsiveriančio iš jos kambario, eskizą. Jai atrodė, tarsi niekada nebūtų paliovusi piešti.

Baigusi kritiškai pažvelgė į eskizą ir liko patenkinta savo bandymu. Paskui pamąstė, ką toliau daryti, ir galop nusprendė. Ji neturėjo modelio, todėl prieš pradėdama stengėsi viską aiškiai įsivaizduoti. Ir nors tai buvo sunkiau, negu tapyti gatvės vaizdą, bet sumanymas atsirado natūraliai ir ėmė įgauti formą.

Laikas bėgo greitai. Ji darbavosi be atokvėpio, dažnai žvilgčiodama į’ laikrodį, kad nepavėluotų, ir baigė prieš pat vidurdienį. Tai truko kone dvi valandas, bet galutinis rezultatas ją nustebino. Nors atrodė, kad sugaišta pernelyg daug laiko. Susukusi piešinį Eli įdėjo į rankinę, drauge su kitais daiktais. Eidama prie durų, dirstelėjo į veidrodį, jautėsi atsipalaidavusi, bet nelabai žinojo, kodėl.

Vėl nusileido laiptais. Jau eidama pro duris, išgirdo už nugaros balsą.

— Panele!

Eli atsisuko supratusi, kad kreipiamasi į ją. Administratorius. Vakarykštis. Jo akyse šmėstelėjo smalsumas.

— Taip?

— Praėjusį vakarą jums keletą kartų skambino.

Ji sutriko.

— Skambino?

— Taip. Visus kartus ponas Hamondas.

O Dieve!

— Skambino Lonas?

— Taip, panele, keturis kartus. Kai paskambino antrąkart, aš pasikalbėjau su juo. Jis gerokai dėl jūsų nerimavo. Sakė, kad yra jūsų sužadėtinis.

Ji šyptelėjo, stengdamasi nuslėpti, ką galvoja. Keturis kartus? Keturis? Ką tai galėtų reikšti? Gal kas atsitiko namuose?

— Ar jis ką nors sakė? Ar kas nutiko?

Jis skubiai papurtė galvą.

— Ne, nieko nesakė, panele, apie nieką neužsiminė. Tik labai rūpinosi, kur jūs esate.

Gerai, pagalvojo ji. Puiku. Ir staiga krūtinę nusmelkė nerimas. Kodėl tokia nekantra? Kodėl tiek daug skambučių? Gal vakar ji ką nors prasitarė? Kodėl jis toks atkaklus? Visiškai į jį nepanašu.

O gal jis ką nors sužinojo? Ne... tai neįmanoma. Nebent kas nors ją vakar čia būtų matęs ir paskambinęs... Gal kas sekė ją iki pat Nojaus namų, bet ji nieko nepastebėjo.

Reikėtų paskambinti jam dabar; nėra kitos išeities. Bet, keista, jai nekilo ranka. Tai buvo jos laikas, kurį norėjo praleisti darydama tai, ko troško. Ketino pasikalbėti su juo vėliau, kažkodėl jautėsi beveik taip, tarsi pokalbis su juo dabar būtų sugadinęs jai dieną. Be to, ką jam pasakytų? Kaip galėtų paaiškinti, kad taip vėlai jos dar nebuvo? Vėlyva vakarienė, paskui pasivaikščiojimas? Galbūt. O gal filmas? Gal...

— Panele!

Beveik vidurdienis. Kur jis galėtų būti? — svarstė. Savo kontoroje, tikriausiai... Ne, teisme, staiga jai toptelėjo, ir beregint pajuto, tarsi būtų nusimetusi pančius. Ne, dabar jokiu būtu negalėjo su juo šnekėtis, net jeigu ir būtų norėjusi. Ją sutrikdė jos pačios jausmai. Neturėtų šitaip elgtis, tą ji suprato, bet, tiesą sakant, visai nesijaudino. Ji žvilgtelėjo į laikrodėlį ir apsimetė nustebusi:

— Ar tikrai jau beveik dvylikta?

Administratorius, savo ruožtu pasižiūrėjęs į laikrodį, linktelėjo.

— Taip, iš tiesų, be ketvirčio.

— Deja, — numykė Eli, — šiuo metu jis teisme, ir aš negaliu su juo susisiekti. Jeigu vėl paskambins, gal malonėtumėt pasakyti, kad aš parduotuvėse ir pasistengsiu jam paskambinti vėliau?

— Žinoma, — atsakė jis.

Nors jo akyse įžvelgė klausimą: Bet kur jūs buvote praėjusį vakarą? Jis puikiai žinojo, kada ji grįžo. Vienišai moteriai per daug vėlai šiame miestelyje, — tuo ji buvo tikra.

— Dėkoju, — tarė šypsodamasi. — Aš tai turėsiu galvoje.

Po valandėlės ji jau sėdėjo savo automobilyje ir važiavo

pas Nojų, iš anksto džiaugdamasi šia diena, vydama šalin mintis apie telefono skambučius. Vakar būtų nerimavusi, o dabar stebėjosi: kas čia atsitiko?

Jai važiuojant per pakeliamąjį tiltą, praėjus mažiau negu keturioms minutėms po to, kai ji išėjo iš viešbučio, vėl iš teismo rūmų paskambino Lonas.


Дата добавления: 2015-10-31; просмотров: 158 | Нарушение авторских прав


Читайте в этой же книге: ЦЕЛИ, ЗАДАЧИ, ПРАВА И ОБЯЗАННОСТИ ОРГАНИЗАЦИИ | СТРУКТУРА ОРГАНИЗАЦИИ | ЦЕНТРАЛЬНЫЕ РУКОВОДЯЩИЕ ОРГАНЫ | ОКРУЖНОЙ ШТАБ | ОРГАНАМИ ОРГАНИЗАЦИИ | Tai buvo Eli. Jo Eli. 1 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 2 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 3 страница | Tai buvo Eli. Jo Eli. 4 страница | Ir tai buvo tiesa. |
<== предыдущая страница | следующая страница ==>
Nojus suglumo.| Neramus vanduo

mybiblioteka.su - 2015-2024 год. (0.051 сек.)